Premjerui A.Kubiliui ir jo ministrams kojos susipynė dėl valstybės turto. Ne dėl vieno milijono, bet dėl dešimčių milijardų, kurių vertos Lietuvos valstybės valdomos įmonės.
Šią savaitę ūkio ministras prabilo, kad maždaug 300 valstybinių įmonių valdo turto už daugiau nei 17,3 milijardo litų, tačiau per metus iš jų į biudžetą įplaukia vos 30 milijonų litų dividendų. O galėtų, ministro teigimu, įplaukti 1,5 milijardo litų dividendų, jei valstybinės įmonės būtų pertvarkytos pagal švedišką modelį.
Gražu. Juolab kad 1,5 milijardo litų – išties rimta parama nacionaliniam biudžetui. Tiesa, parama – kol kas tik teorinė.
Kol ministras kalbėjo apie švediškais principais valdomas įmones, premjeras A.Kubilius pranešė apie planuojamą valstybės įmonių išpardavimą. „Socialistinį turtą“ (A. Kubiliaus terminologija) bus stengiamasi parduoti viešai – tarptautiniams investuotojams. Juolab kad pačią žinią iškilusis strategas A.Kubilius Lietuvai perdavė per Didžiosios Britanijos žiniasklaidą.
Ant tarptautinio prekystalio bus padėtos šalies valstybinių energetikos ir nekilnojamojo turto kompanijų akcijų paketai. Gautomis lėšomis Lietuvos vyriausybė neva finansuos naujos atominės elektrinės statybas.
Ir kam tas valstybės įmones parduoti, jei jos, pasak ūkio ministro, yra vos ne vištos, dedančios auksinius kiaušinius už 1,5 milijardo litų kasmet?
Drįstu teigti, kad A. Kubilius vykdo tarptautinių kompanijų užsakymą – siekia pigiai išparduoti valstybines įmones. Ir visa tai yra ne viešojo sektoriaus reforma, o slaptas A.Kubiliaus sandoris su tarptautinėmis finansų grupėmis. Priešingu atveju sunku paaiškinti, kodėl siekiama pigiai parduoti valstybės įmones.
Tai ne tik netoliaregiškas, Lietuvai žalingas žingsnis, bet nusikaltimas.
Maža to, valstybė privalo išlaikyti tam tikras funkcijas, išlaikyti tam tikras, strateginę reikšmę turinčias, įmones, jas kontroliuoti. Viską pigiai atiduoti į privataus kapitalo, juolab tarptautinio, rankas – kelias į niekur.
Konservatoriai turi patirties, kaip parduoti valstybės turtą. Prisiminkime „Mažeikių naftą“. Ką Lietuvai davė šis sandoris? Pigesnį benziną? Atotrūkį nuo Rytų energetikos? O gal ta patirtis ir klaida – labai saldi, kad norisi ją kartoti?
Net finansų ministrė I. Šimonytė, kuri vardan Vyriausybės neseniai net „snukius daužyti“ buvo pasirengusi, pareiškė, kad valstybinių įmonių pardavimas netikslingas, kur kas naudingiau gerinti įmonių valdymą ir taip daugiau lėšų gauti į biudžetą.
Akivaizdu, kad premjero ir ministrų kojos susipynė. Premjeras nori išparduoti valstybines įmones. Ministrė mano, kad nereikia, o ūkio ministras nori tobulinti valdymą. Arba tai yra dar vienas bandymas pripūsti miglos į Lietuvos žmonių akis. Kol galų gale tikslas bus pasiektas – valstybės turtas pigiai parduotas tarptautinėms kompanijoms.
