A. Mamontovas: kiekvieną dieną turime kovoti už Lietuvą

Gerbti ir didžiuotis tuo, ką turime. Vienas iš sakinių šovusių į galvą einant į susitikimą su muzikos kūrėju, atlikėju, fotografu Andriumi Mamontovu. Visada paprastas ir turintis savo nuomonę – kartais tai atrodo taip neįprasta Lietuvoje.

„Mūsų galvose verda chaosas. Yra masė žmonių, kurie vis dar nesuvokia, kad dabar gyvenime laikotarpiu, kai yra daug skirtingų nuomonių, vis dar yra bandoma kitokią nuomonę turinčius žmones sumenkinti, užtildyti, perrėkti“, - prisipažinęs, kad yra pavargęs nuo šalį daužančios konfrontacijos sakė A. Mamontovas.

– Ką Andrius Mamontovas šiandien mato Lietuvoje? - paklausiau atlikėjo.

– Aš matau gražią pavasario dieną. Saulėta. Žydras dangus. Tai labai džiugina.

– Nė kiek netrikdo ore tvyranti įtampa?

– Jeigu atvirai, nejaučiu įtampos. Ji dažnai atrodo dirbtinė, keliama prieš kokius nors svarbius įvykius, tarkime, rinkimus. Laikui bėgant tą pradedu suprasti. Tam tikroms žmonių grupėms yra reikalingas įtampos įspūdis. Jei pažvelgtume į kiekvieno žmogaus gyvenimą atskirai, tai suprastume, kad visi puikiausiai gyvename, sprendžiame savo asmenines problemas. O ta bendra įtampa mus liečia tiek, kiek patys prie jos prisijungiame. Šiandien įtampos nejaučiu.

– Kokia buvo jūsų Kovo 11-oji šiemet?

– Buvau namuose, užsiiminėjau fotografija, fone burzgė televizorius. Pirmą kartą šventinė diena atrodė taip, kaip įsivaizdavau, kad ji turi atrodyti. Labai garsiai nesuskambėjo radikalai gatvėse, skandalų nebuvo. To nepajaučiau informacinėje erdvėje. Buvo labai daug patriotizmo. Gal pats nesu linkęs visko dramatizuoti. O gal vis dar gyvenu atostogų įspūdžiais. Prieš savaitę grįžau į Lietuvą iš Honkongo. Į viską dar žiūriu svečio akimis.

Po Honkongo Vilnius atrodo ramus ir mažas miestelis, kuriame nėra nei triukšmo, nei didelio eismo ir beveik nėra žmonių gatvėse. Galbūt nesu žmogus, kuris galėtų komentuoti situaciją. Visi esame pavargę nuo konfrontacijos, kurį yra visada. Ji nuolat vyksta žiniasklaidoje arba komentaruose. Apsivardžiavimai, vienas kito menkinimas – dar nemokame diskutuoti, remdamiesi argumentais. Viskas yra grindžiama emocijomis.

Dažnai argumentų juk neišgirstame. Tik pastebime, kad kažkas tave apšaukė kokiais nors vardais. Asmeniškai aš nuo to labai pavargau. Supratau, kad reikia nustoti tame dalyvauti, tame nėra jokio konstruktyvaus prado. Nieko naujo neatsiranda, kol kovojame prieš kažką. Tai yra destruktyvus kelias. Konstruktyvūs dalykai atsiranda, kai žmonės pradeda kovoti už. Manau, kad atėjo laikas nustoti kovoti prieš ir pradėti kovoti už. Tai galioja visuose lygmenyje – tiek visuomeniniame gyvenime, tiek asmeniniame.

REKLAMA

– Koks yra šio virsmo receptas?

– Recepto nėra. Žmogus turėtų tam subręsti. Gal mes, kaip visuomenė, prieš daugiau nei dvidešimt metų atgavusi nepriklausomybę, neišmokome to suvokti. Tada mes kovojome už nepriklausomybę ir prieš okupantą. Kova prieš visada atrodo įspūdingiau, ji yra lengvesnė.

Neigimas nieko neteigiant yra paprastesnis dalykas, tereikia viską neigti. Tarybiniais laikai tai buvo vienas iš rezistencinių būdu: neigdavome santvarką. Išmokome neigti, tačiau kol neišmoksime teigti, tol būsime pereinamajame laikotarpyje. Laukiu, kada jis pasibaigs.

– Kokie buvo šie 24 nepriklausomybės metai?

– Perėjime iš vienos tvarkos į kitą visada yra chaosas. Turėjome tokio chaoso. Dabar jau jis nėra toks matomas. Tereikia prisiminti 1991-2-us metus. Tai buvo chaosas: visur buvo pilna geležinių kioskelių, nebuvo šilto vandens žiemą, popierius deficitas, ekonominė blokada, nusikalstamos grupuotės atvirai miesto centre vieni kitus sprogdindavo. Dabar pagalvoju – buvo baisu, o tada atrodė normalu ir kasdieniška.

Palyginus su tuo, ką turime dabar, žengėme labai didžiulį žingsnį. Mūsų galvose verda chaosas. Yra masė žmonių, kurie vis dar nesuvokia, kad dabar gyvenime laikotarpiu, kai yra daug skirtingų nuomonių, vis dar yra bandoma kitokią nuomonę turinčius žmones sumenkinti, užtildyti, perrėkti. Šie metodai nėra argumentas, tai nepadaro tavęs teisesnio. Tarybiniais laikais buvo viena nuomonė ir niekas net nedrįsdavo kitokios išsakyti. Tikiu, kad jauna karta jau neturi šio įpročio, o mano karta, vyresni žmonės prisimena laikus, kai galima buvo turėti tik vieną nuomonę ir apie kitą net kalbos negalėjo būti. Mums reikia išmokti priimti tai, kad nuomonės gali skirtis. Mūsų diskusija įvairiais klausimais turėtų būti paremta argumentais, o ne apsivardžiavimais ar mojavimu kumščiais.

– Įvykius Ukrainoje, greičiausiai, stebite ir turite savo nuomonę.

– Ukrainos įvykių pastaruosius kelis mėnesius neįmanoma nepastebėti. Nesu žmogus, kuris specialiai kiekvieną dieną seka įvykius, bet žinias įsijungiu. Aišku, kad neįmanoma nepastebėti, kas vyksta.

REKLAMA

– Vyksta propagandinis karas. Kaip galima vertinti kalbas, kad kitu Rusijos kąsniu galime būti mes?

– Propagandinis karas vyksta iš visų pusių. Mums reikia būti budriems ir atsirinkti tai, kas yra svarbiausia. Dalis isterijos yra keliama prieš artėjančius rinkimus. Aš noriu tikėti, kad mūsų garantas yra NATO ir Europos Sąjunga. Kiek bebūtų nesimpatiški Rusijos veiksmai Ukrainoje noriu tikėti, kad kol kas esame saugūs. Žinoma, baimė yra. Ją lengva pakurstyti, kadangi yra tam pagrindo: turėjome penkiasdešimt metų okupacijos. Mes labai atsargiai žiūrime į tą pusę. Tai yra suprantama. Nenoriu pasiduoti isterijai, kad esame kiti sąraše. Nelabai tikiu, kad karas įvyks, greičiausiai, viskas išsispręs. Rusija turi savo veikimo principus, Krymą jie, greičiausiai, prisijungs.

Tai akivaizdžiai matosi. Be jokios abejonės palaikau Ukrainos žmones, kurie nusprendė viską imti į savo rankas. Jų laukia nelengvas kelias. Jų laukia būtent jau minėtas chaosas. Ši istorija parodė, kad Lietuvoje gyvena dalis žmonių, kurie pamiršo kaip buvo mums, kas pas mus dėjosi. Asmeniškai aš sausio 13-osios naktį stovėjau prie televizijos bokšto, mačiau viską savo akimis, suprantu žmones, kurie stovėjo Maidano aikštėje. Juos palaikau. Suprantu, kad visada yra provokatorių, ultra kairiųjų ar dešiniųjų grupuočių, kurios kartais meta šešėlį ant žmonių, kurie tiesiog kovoja už savo laisvę, teisingumą. Kartais skaitydamas komentarus net susimąstau, ar tai daro Rusijos agentai, skleidžiantys propagandą, ar čia mūsų kai kurie žmonės, neprisimenantys, iš ko mes išsivadavome.

Gal žmonės neprisimena, kad negalėjo laisvai sakyti, ką norėjo. Tiesiog tai buvo draudžiama. O jei norėjai ką nors pasakyti viešai, būtinai privalėjai pacituoti komunistų partijos sekretorių ar būti partijos nariu. Mes labai greitai užmiršome tuos dalykus. Iš dabartinės savo pozicijos, kai turime žodžio laisvę, pasirinkimą, kur gyventi, gyvename kur kas patogesnėje aplinkoje negu tada. Kai kurie žmonės vertina praeitį, turėdami šiandienos patirtį. Tačiau tik netekę dabartinio savo komforto pradėtų visai kitaip vertinti praeities dalykus ir tai, kas gresia. Rusija yra šalis, su kuria reikia stengtis palaikyti draugiškus arba neutralius santykius, kad ir kokia ji bebūtų. Pataikauti jokiu būdu negalima ir tai jau yra politikų darbas: atstovauti, derėtis, ieškoti tinkamų sprendimų.

REKLAMA

– Ar manote, kad politikai tinkamai atstovauja visuomenės poziciją?

– Visada smagu matyti Vygaudą Ušacką, kuris yra, mano manymu, fantastiškas tarptautinio masto diplomatas. Žmonės, kurie sugeba rasti kalbą kartais net su priešiškai nusiteikusių šalių atstovais, mane žavi. Yra visokių pavyzdžių. Čia pat turime ir vietinius rėksnius, kurie užsiima triukšmo kėlimu, tačiau nieko realiai nepakeičia. Negalime visų politikų vertinti vienareikšmiškai, kad visi blogi ar, kad visi geri. Niekada taip nebūna.

Kiekvienoje šalyje taip. Juk negalime žmonių vertinti pagal tautybę, kiekviena tauta turi ir labai gerų žmonių, ir visiškų padugnių. Nedrįsčiau vienareikšmiškai vertinti nė vienos žmonių grupės. Aišku, kad dėl kai kurių Lietuvos politikų yra gėda nuolatos.

– Tačiau jie vis dar politikoje...

– Aš ir galvoju, kokiu būdu jie laikosi: ar jie gerai išmano mechanizmus ir naudojasi įstatymų spragomis, ar mes dar esame tokie nesubrendę? Kartais atrodo, kad sveikai mąstanti žmonių dalis tiesiog neina į rinkimus. Jei daugiau jaunimo eitų į rinkimus, gal rezultatas būtų ir kitoks. Dažnai žmonės sako „Ai, nematau, už ką balsuoti. Neisiu“. Tokia pozicija man primena kaprizingos merginos, kuriai nenupirko blizgančio drabužėlio, poziciją. Žinoma, idealių kandidatų gal niekada ir nebūna. Rinkimuose dažnai renkame geriausius iš blogiausių.

– Kalbame apie jaunimą. Jūsų manymu, kodėl jis emigruoja?

– Nes jie turi pasirinkimą. Tai yra viena iš kainų, kurias Lietuva moka. Bet mes niekada nekalbame apie sugrįžusius. Neteisinga yra jų neskaičiuoti. Dalis žmonių grįžta ir atsiveža visai kitokią patirtį iš užsienio, pasikeitusį požiūrį. Jų patirtis mums yra labai vertinga. Anksčiau žmonės neemigruodavo ne todėl, kad buvo dideli patriotai, o dėl to, kad negalėjo to padaryti. Nereikėtų dramatizuoti emigracijos, mes kovojome ir už šią galimybę. O faktas, kad žmonės kažko neranda Lietuvoje, byloja apie tai, kad privalome tai sukurti. Turime kovoti už tuos dalykus, kurie yra reikalingi žmonėms.

REKLAMA

– O pasakymas „Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“ turi prasmės?

– Šis pasakymas man atrodo neteisingas, nes yra klausiama būtuoju laiku – „kovojome“. Atsiprašau, bet kova nesibaigė. Tai, už ką mes kovojome, vis dar kovojame, kovosim. Šis procesas yra amžinas. Žmonija visada kovoja už kažką. Tai yra būtina nuolatinio augimo sąlyga. Tą Lietuvą, kokią norime matyti, mes kuriame šiandien čia ir dabar, kiekvieną akimirką kiekvienas iš mūsų.

Nereiškia, kad pasėdėjome prie laužo 1991-ais metais prie Seimo ir daugiau galime nieko nedaryti. Kiekvieną dieną turime kovoti už Lietuvą. Visada galima pradėti nuo savo namų, nuo savo kiemo: šluok, nemėtyk šiukšlių, nesakyk piktų žodžių aplinkiniams. Nuo to prasideda mūsų galimybės jaustis gerai tarp kitų žmonių. Man atrodo, kad gavę nepriklausomybę, norėjome dalykų, kurių neturėjome. Vakarietiškuose žurnaluose matydavome namus, gerbūvio ženklus, gerus automobilius, drabužius.

Suprantama, kad visiems to norėjosi – gauti „uždrausto vakarų vaisiaus“. Dabar jau pakankamai to turime. Turime tai, ką turi bet kuris kitas Vakarų Europos gyventojas. Visi turime išmaniuosius telefonus, galime pagal galimybę rasti kuo apsirengti, nusipirkti transporto priemonę. Galime sau leisti atostogas užsienyje. Tai pasiekėme, atėjo laikas galvoti ne vien tik apie save. Atėjo laikas galvoti apie žmones, kurie yra šalia.

Gal tai yra mūsų sekantis etapas – kai pradėsime veikti kaip visuomenė. Man yra labai gražu, kai jauni žmonės turi daug iniciatyvos, savanoriauja, dalyvauja projektuose, nors visai nepelnytai yra pašiepiami. Tikiu, kad jie atsilaikys. Greitai viskas nepasikeis. Tačiau pasikartosiu, mažiausiai mums reikia įtampos – rėkimas vienas ant kito nieko neišspręs. Rėkimas tik sukelia emocijas, o tai dirgina. Turime įgimtą, baltišką gebėjimą išlikti ramiais, nepasiduoti emocijomis. Matome Ukrainą, jų temperamentas yra visai kitas, todėl pas juos yra kur kas daugiau aukų. Jie užsiliepsnojo iškart. O mes esame šaltesni, kartais netgi sugebame pernelyg nepaskubėti. Gal tas savybes reikėtų išnaudoti?

REKLAMA

– Niekada nesusimastėte, kad Fojė atliko vieną svarbiausių vaidmenų formuojantis mūsų mentalitetui?

– Fojė buvo pereinamojo laikotarpio grupė. Pradėjome groti 1983-iais, išgarsėjome, turbūt 1986-aisiais. Kai dvidešimto amžiaus pabaigoje iširo Fojė atsirado kompiuteriai, internetas, visai kita informacijos erdvė, nauja karta žmonių, kurie augo visai kitame informaciniame fone. Manau, kad Fojė atspindėjo to meto žmonių nuotaikas. Nors niekada nebuvau politinių dainų kūrėjas. Dvi ar trys dainos yra, kuriose galima rasti tiesioginį politinį atspalvį. Visada rašiau apie bendražmogiškus dalykus.

– Albumas “Geltona, žalia, raudona“ skamba ganėtinai politiškai.

– Kol neturi vaikų politiniai klausimai nėra aktualūs. O kai turi vaikų, esi už juos atsakingas, galvoji, kokioje santvarkoje jie auga, kas juos supa, kaip gyvens, tada tie klausimai pasidaro svarbūs. O gal aš pats pribrendau tokiai dainai kaip „Geltona, žalia, raudona“. Anksčiau nebuvau tokiai temai pribrendęs. Aišku, ta daina būtų kur kas galingiau skambėjusi kokiais 1988-ais metais, kai pirmą kartą buvo iškelta trispalvė. Šis albumas buvo išleistas 2008-aisiais...

– Kaip tik prieš rinkimus.

– Specialiai taip netaikiau, tiesiog atėjo laikas prisiminti, kaip gavome laisvę. Atėjo laikas darbais ir veiksmais patvirtinti, kad esame to verti. Iki šiol vis dar turime įrodyti, kad esame to verti. Kai kurie žmonės to nesuvokia. Yra žmonių, kurie keikia Europos Sąjungą, sako, kad reikia išstoti.

Suprantu jų pyktį, jie nepatenkinti valdžia, bet išstojimas iš ES būtų grįžimas atgal. Niekas nesuvokia, kad to, kas buvo – jų išsvajotoji tarybų santvarka – jos nebėra. Ji dingo negrįžtamai. Jei žengsime žingsnį atgal atsidursime dar didesniame šiukšlyne. Netgi didesniame už tą, iš kurio išlindome. Negaliu suprasti, kad žmonės to nesuvokia. Jie pilni pykčio. Tai suprantu. Ir man ne viskas patinka. Išstojimas iš ES – tai prilygtų savižudybei, mano manymu. Lietuvai tai būtų savižudybė.

REKLAMA

– Kaip manote, ar šiais laikais muzika daro įtaką žmonėms?

– Populiarioji muzika didesnę įtaką turi tada, kai yra sunkesnė visuomeninė situacija. Kai gyvenimas pradeda gėrėti, muzika įgyja pramoginę funkciją. Tai pastebėjau, kai prasidėjo ekonominė krizė 2008-ais metais. Mano koncertuose padaugėjo žmonių. Jų sumažėjo pop mergaičių ir berniukų koncertuose. Tai byloja, kad gyvenimui pablogėjus žmonėms reikia dainų, kurios kažką sako. Viskas vyksta bangomis. Juk visas gyvenimas yra tarsi jūros bangos.


Rašyti komentarą...
a
alva
2014-03-15 18:47:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kuomet žmogus savo veikloje stengiasi apeiti aštrius kampus jis ilgai išsilaiko "vandens paviršiuje"
Atsakyti
-1

A
Arūnas
2014-03-15 18:57:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Suprantu Mamontovą - toks tiesos ieškančių, ant žemės vaikščiojančių žmonių spaudimas, tikrai nuvargina tuos, kurie skraido padebesiais ir realaus gyvenimo nemato, ar nenori matyti. . Visiškai suprantamas noras, geriau būti žvaigžde, įkišti galvą į smėlį, apsimesti, kad nieko blogo nevyksta, bet būti gerbiamam, nei rodyti pilietiškumą, būti savo šalies patriotu, jausti aplik patiriančių žmonių skausmą, bet neduok Dieve būti išvadintam violetiniu, runkeliu, ar Maskvos agentu. Jei Mamontovas nemato Lietuvoje problemų ir mano ,kad žmonės iš neturėjimo ką veikti, tik vadovaudamiesi emocijomis, iš visos Lietuvos važinėja į įvairias akcijas, eitynes reikalaudami tiesos, tada yra labai geras ir paprastas būdas, ateiti nors į vieną rengiamą akciją ar mitingą ir pasišnekėti su žmonėmis, išklausyti jų bėdas . Manau, esant norui pakaktų vieno karto , kad suprastų, kas Lietuvoje negerai. Mamontovo teiginiai, antai žmonės vadovaujasi tik emocijomis, ir jis matai negirdėjęs jokių pateisinančių argumentų, yra visiškas melas. Galiu pasakyti tik tiek. Šiandien Andrius Mamontovas su savo išvedžiojimais tik slepia savo bailumą, už kurį kada nors bus labai gėda. P.S. Jei Mamontovui reikalingi argumentai, tegul kreipiasi į mane elektroniniu paštu, aš jam jų tiek pateiksiu, kad pavargs beskaitydamas.
Atsakyti
-5

d
dar vienas
2014-03-15 15:45:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
proto bokstas nurodines kas uz ka ir kada turi kovoti.Niekam cia tavo patarimai nereikalingi,eik darbo dirbti,nevaizduok cia dar viena politika
Atsakyti
-4

SKAITYTI KOMENTARUS (21)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų