Susitikimuose su žmonėmis dažnai girdžiu užduodant klausimus – kodėl mes daug dirbame, bet neuždirbame? Kodėl negalime išmaitinti savo vaikų? Deja iki šiol galima teigti, jog Lietuvoje gyvena vadinamoji „skurstančioji dirbančiųjų klasė“. Pastarieji keli metai dar kartą sustiprino kalbas apie dvi Lietuvas. Viena Lietuva yra turtinga, graži ir spindinti žurnalų viršeliuose, kita Lietuva – pilka, sena, skurstanti – niekam nereikalinga. Įvairių socialinių problemų – nedarbo, skurdo ir nelygybės sprendimui iki šiol nerasta efektyvių priemonių. Kokią Gerovės valstybę mums kuria konservatoriai?
Kubiliaus Lietuva
Gerovės valstybė yra plati sąvoka, kuri asocijuojasi su šalies ekonominiu klestėjimu, demokratija ir valstybės įsipareigojimu garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą. Socialinė politika yra neatsiejama gerovės valstybės dalis ir dažnai ši sąvoka vartojama kaip gerovės valstybės sinonimas. Negalime užsimerkti prieš faktus, jog tose šalyse, kur kairiosios partijos ilgą laiką buvo Vyriausybėje (pavyzdžiui, Švedijoje jos vyravo beveik 60 metų), socialinės teisės yra labai stipriai ginamos ir žmonės gyvena geriausiai Europoje. Visiškas užimtumas, galimybė visiems naudotis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis, socialinio draudimo užtikrinimas nedarbo, ligos, invalidumo ir senatvės atvejais, minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimas, siekiant išvengti skurdo bei socialinės atskirties atvejų – tai principai ilgam įsitvirtinę Skandinavijos valstybių politinėse programose.
Šių dienų Lietuvą pavadinčiau Gerovės valstybės priešingybe. Man buvo sunku patikėti, tačiau Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko duomenis per pastaruosius kelis metus Lietuvos BVP nukrito žemiau 1989 metų ribos (duomenis pateikti nuo 1989 m. – iki 2009 m.). BVP kritimas buvo žymiai didesnis nei ekonominės krizės rodikliai, todėl viską suversti krizei būtų labai neatsakinga. Natūraliai kyla klausimas kas įvyko per kelis metus su valstybės valdymu?
Krentant BVP tragiškai didėjo nedarbas, o šiam didėjant klesti emigracija. Emigracijos mastai auga žaibiškai – vidutiniškai 11 000 emigrantų per mėnesį. Suprantu, jog dabartinė situacija priverčia tautietį išvykti ten, kur gali užsidirbti ir kur į jį žiūrima kaip į žmogų. Nedarbas didina skurdą bei skatina šešėlinę ekonomiką. Konservatorių utopija surinkti per milijardą litų mažinant šešėlinę ekonomiką kelia rimtų abejonių. Vargu, ar rinkėjai gali pasikliauti gražiais pažadais prieš rinkimus. Pernelyg daug lūkesčių praeityje buvo apvilta.
Gerovės valstybė tai – stipri vidurinioji klasė
Situacija Lietuvoje byloja, jog maža dalis žmonių gyvena labai prabangiai, o didžioji dalis palikta skursti. Dažnai matome, kad vadovaujantys asmenys gauna 7 kartus didesnį atlyginimą nei darbuotojai. Susidaro įspūdis, jog įmonės rezultatus lemia vienas direktorius. Kas tai – naujas lietuviškas mentalitetas? Vakaruose tokia praktika, kai atotrūkis tarp vadovo ir pavaldinio atlyginimo toks milžiniškas, nėra įprasta.
Vidurinės klasės atstovai Lietuvoje uždirba apie 1600 – 2000 litų atlyginimą. Už šiuos pinigus turi padengti paskolas, susimokėti už elektrą, šildymą ir t.t. Neaišku, kaip žmogus sugeba sudurti galą su galu. Ar valdantieji gali atsakyti, už ką jiems pirkti maistą ir drabužius? Leisti vaikus į mokslus?
Plati ir išsilavinusi vidurinioji klasė – Gerovės valstybės garantas. Tai žmonės, kurie turi pakankamai materialinio, kultūrinio ir intelektualinio kapitalo. Viduriniajai klasei galėtume priskirti ir Lietuvos mokytojus. Ar jie iš tiesų gauna pakankamą materialinį aprūpinimą? Dažnai mokytojai dirba už pusantro tūkstančio litų atlyginimą. Gyvendami ties skurdo riba jie negali patenkinti savo intelektualinių ir kultūrinių poreikių, tokių kaip – teatras, laikraštis, knyga ir daugelio kitų. O ką jau kalbėti apie nuolat kylančias dujų, elektros, maisto ir kitų produktų kainas. Gyvenant tokiomis sąlygomis sunku įsivaizduoti orų gyvenimą.
Skandinavijos patirtis rodo, jog teisingas mokesčių ir lėšų perskirstymas dažnam piliečiui leidžia oriai gyventi. Socialdemokratai nuo seno pasisako už progresinius mokesčius, nes didelės dalies žmonių materialinė padėtis priklauso nuo nacionalinio biudžeto arba socialinio draudimo fondo situacijos. Tačiau dažnai iš konservatorių ir liberalų girdime – „rinka viską sutvarkys“. Mes sakome – lobstama dirbančiųjų sąskaita!
