Abejonės, kurios kyla dėl Susisiekimo ministro E.Masiulio meta šešėlį ne tik ant vienos ministerijos – žmonės politikų nebeskirsto – kalti visuomenės akyse tampa visi. Tad ministerijose ir joms pavaldžiose įstaigose negali dirbti žmonės, kuriais nepasitiki visuomenė. Ir jei ministras, pats nesuvokia savo atsakomybės, negali prieš visuomenę elgtis garbingai – lieka tik viena išeitis – pareikšti nepasitikėjimą ir tokiu būdu siekti jo atstatydinimo.
Naujiems “Lietuvos pašto" projektų vadovams – didesni atlyginimai
Atsakinėdamas į interpeliacijos klausimus ministras stengiasi visas savo kaltes suversti iki jo dirbusiems vadovams ir taip nukreipti dėmesį nuo savo atsakomybės. Tačiau opozicija turi pakankamai informacijos apie ministerijai pavaldžiose įstaigose vykstančius neigiamus pokyčius, už kuriuos iš dalies turėtų atsakyti pats E.Masiulis.
Vienoje iš tokių įstaigų - AB “Lietuvos pašte" vykdoma kadrų politika akivaizdžiai demonstruoja du dalykus. Ministro kompetencijos stoką, pvz., teiginys, jog Lietuvos paštas dirbo nuostolingai dėl prastos buvusių vadovų kaltės. Ministrui trūksta patirties ir jis, matyt, nežino, kad iš tiesų išaugusius įmonės nuostolius didžiąja dalimi lėmė 2005 m. pasikeitęs įmonės juridinis statusas.
Kai “Lietuvos paštas" iš valstybinės įmonės tapo akcine bendrove, buvo pradėti skaičiuoti amortizaciniai atskaitymai, ir tai ženkliai padidino sąnaudas. Beje, 2009 m. “Lietuvos pašto" nuostolis siekė 20 mln. Tai tikrai nepatvirtina pradėtos efektyvios taupymo, vadybos ir naujos kadrų politikos teigiamų rezultatų.
Buvęs pašto vadovas A. Urbonas, vykdydamas struktūros pertvarką iš esmės pakeitė visą bendrovės administracijos personalą. Keičiant “Lietuvos pašto" administracijos specialistus, iš esmės pakeisti ir visų filialų vadovai. Atleisti ir ūkio tarnybai priklausę remontininkai, santechnikai, pagalbiniai darbininkai ir pan. Vykdant struktūrinius pertvarkymus, buvo atsisakyta skyrimo į naujas tarnybas konkursų, todėl ,,naujoji administracija“ galėjo į tarnybas, departamentus, skyrius paskirti ,,savus“ darbuotojus. Masinis darbuotojų keitimas ne tik įnešė sumaištį pašto sistemoje, bet ir sulėtino pertvarką. Apie pusei atleistų darbuotojų buvo siūloma darbą palikti šalių susitarimu, išmokant visas įstatymu priklausančias išmokas.
Galima manyti, kad įdarbinant ,,savus" pagrindinių tarnybų vadovus, projektų vadovus (iš Swedbanko, VST, ir pan.) siekiama ne vien tik gerovės įmonei. Tokių darbuotojų jau priimta apie 50 ir dar ne pabaiga. Dauguma naujai priimtų darbuotojų – projektų vadovai, kaip tik jų atlyginimai, kaip matyti ir iš paties ministro pateiktos lentelės, sumažėjo vos 1 proc., kai tuo tarpu kitų – žymiai daugiau, kai kurių net iki 18 proc.
Ką nutylėjo E.Masiulis apie Vilniaus oro uostą?
Daugiau nei septyniolika metų Tarptautinis Vilniaus oro uostas dirbo pelningai. Dešimt 2008-ųjų metų mėnesių keleivių skaičius augo. Tais metais vien iš Tarptautinio Vilniaus oro uosto, neskaičiuojant Kauno ir Palangos oro uostų – buvo priskaičiuojami 38 skrydžiai į įvairias šalis. Remiantis skrydžių ir keleivių skaičiaus augimu, IV-oje kategorijoje pagal ES kvalifikaciją, šis oro uostas 2008-aisiais buvo lyderis Europoje.
Sugebėta pasiekti absoliutų keleivių rekordą per visą nepriklausomybės laikotarpį – maždaug 2 milijonai 30 tūkstančių per metus. Vadovaujant ankstesnei administracijai valstybė iš biudžeto aviakompanijoms neskyrė nė lito. Kaip E.Masiulis gali kalbėti apie darbo efektyvumą, kai jo valdymo laikotarpiu, pasikeitus kainodarai – pajamos nukrito net 50 proc., 15 milijonų valstybė dabar skiria aviakompanijoms remti, ko niekad nebuvo anksčiau.
Skaičiai rodo, kad praėjusiais metais keleivių gerokai sumažėjo, nepaisant to, kad išvykstančio keleivio mokestis gerokai sumažintas. Iki E.Masiulio vadovavimo, oro uostas sugebėjo uždirbti tiek, kad išlaikytų visą infrastruktūrą, sugebėjo išlaikyti apie 800 darbuotojų ir dirbti pelningai. Dabar etatų skaičius sumažintas iki 500. Vieni darbuotojai atleidžiami, kiti priimami. Nors į klausimą – kiek atleista darbuotojų, kiek išmokėta išeitinių kompensacijų ir kiek pralaimėta bylų už neteisėtą atleidimą iš darbo, ministras ir pateikė skaičius, tačiau kai ką ir nutylėjo. Išeitinėms kompensacijoms išleista 6 milijonų litų. Bet nutylėta apie pralaimėtas bylas, susijusias su darbo ginčais.
E.Masiulis teigia, kad nėra iškeltos nė vienos bylos dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Tai – akivaizdus melas. Galime pateikti tokios bylos pavyzdį. Teismo sprendimas pateiktas dar 2009 m. gruodžio 16 d. Bylos medžiagoje teigiama, kad pasikeitus oro uosto vadovui, pradėta ieškoti galimybių atleisti darbuotojus. Žmonėms buvo pasiūlyta išeiti iš darbo šalių susitarimu. Viena iš darbuotojų nesutiko. Tuomet “generalinis direktorius pareiškė, kad ras būdų, kaip ją išmesti [...]". Atleista moteris pasiryžo kovoti prieš tokią neteisybę ir bylą laimėjo. Teismas nusprendė, kad darbuotoja buvo atleista neteisėtai ir priteisė iš Vilniaus oro uosto keliasdešimt tūkstančių litų. Tai –tik vienas pavyzdys, o kiek jų buvo? Kodėl apie tai ministras nutylėjo?
Geležinkelių sektorius
AB “Lietuvos geležinkeliai" iki šiol veikė kaip integrali įmonė. Tačiau jos struktūrą E.Masiulis pasišovė išardyti. Kalbėdamas šia tema ministras pareiškė, jog struktūros išardymą numato LR Geležinkelių reformos įstatymas, priimtas 2004 m. Susiduriame su ministro nekompetencija. Šios bendrovės struktūrą apgynė pati Europos Komisija. Ministro užmojais, krovinių pervežimas ir keleivių vežimas būtų atskirti.
Kai trūksta kompetencijos valdyti kokią nors sritį šios Vyriausybės atstovai imasi viešųjų ryšių akcijų. Viešųjų ryšių darbo vaisiais galime pavadinti ir pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodžiusias publikacijas apie neva pradėtą vykdyti “Rail Baltica" projektą. Ministras drįsta girtis, neva jo nuopelnu, šių metų gegužės 10 projektas pajudėjo.
Jauno politiko sugebėjimas prisiimti ne vienerių metų darbo rezultatus – stebina. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė sako, “Burna, nebūk durna – mokėk loti, būsi soti". Paskleista informacija yra neteisinga. Iš tiesų gegužės 10 prasidėjo senosios vėžės remontas, už kurį susimokės pati bendrovė “Lietuvos geležinkeliai". Tuo tarpu reali “Rail Baltica" situacija yra kitokia.
Ne E.Masiulis, o buvusi Vyriausybė pasiekė, kad Europos Komisija “Rail Baltica" projektą įtrauktų į 30 strateginių Europos Sąjungos projektų sąrašą. Tačiau kodėl pusantrų metų, kai Susisiekimo ministerijai vadovauja E.Masiulis, taip ir nepaskelbtas konkursas “Rail Baltica" projektui vykdyti.
Ministras siūlė amžiaus aferą?
Ministro atsakymai dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos neva padarytų pažeidimų ir tyrimais nustatyto broko – neįtikino. Pirma – Valstybės kontrolė nenustatė reikšmingų neatitikčių LAKD veikloje, o pastaraisiais metais nebuvo priėmusi jokių sprendimų apie LAKD atlikto audito perdavimą teisėsaugos organams.
Antra – Vį Transporto ir kelių instituto tyrimo rezultatai, kuriais remdamasis ministras kėlė klausimą dėl LAKD veiklos skaidrumo – nepatikimi dėl labai aiškios profesionalams techninės aplinkybės. Jie atlikti žiemos periodu, kai tokie tyrimai nedaromi, nes niekada nebus tikslūs. Akivaizdu, kad visi veiksmai, keičiant vadovybę ir ieškant tam išgalvotų priežasčių turėjo tik vieną tikslą – įgyvendinti kelių priežiūros sistemoje didžiausia mūsų amžiaus aferą, nebijau to žodžio –nusikaltimą prieš valstybę ir jos žmones.
Nežinau, kaip kitaip pavadinti E.Masiulio norą privatizuoti 11 valstybės kelių priežiūros įmonių. Pasekmės būtų baisios. Pražūtingos. Tai – akiplėšiška ir nesąžininga valstybės ir visuomenės interesų požiūriu. Kažkuria prasme tai galima pavadinti tiesaus ir įžūlaus valstybės pinigų kelio į privačias kišenes tiesimu. Tai – grėsmė nacionaliniam saugumui.
Algirdas Butkevičius
