Praėjo laikai, kai viešai buvo svarstomi kandidatai, pristatyti Nacionalinei ir Valstybinei kultūros ir meno premijoms. Tiesiog atėjus laikui (prieš didžiąsias valstybės šventes) sužinome išrinktųjų pavardes. Savo iniciatyva visuomenė subruzda tik tada, jei kas nors ją atvirai šokiruoja: pastato neaiškios paskirties „vamzdį", pakabina po tiltu „auskarą"... Todėl maloniai nustebino dviejų dailininkų–skulptorės Dalios Matulaitės ir tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus–siūlymas pasikalbėti apie Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijai pristatytą Algirdo Boso paminklą kunigaikščiams Radviloms Kėdainiuose.
D.Matulaitė: Boso kūrybą stebiu nuo pat studijų laikų, nuo Klaipėdos miesto skulptūrų parko kūrimo. Jo darbai pažymėti ne tik aukšto profesionalumo, bet ir emocinės įtaigos. Manau, niekam ne paslaptis, kad monumentalioji skulptūra yra galingas energijos pulsaras, kurį žmonės intuityviai jaučia. Gera skulptūra indiferentišką erdvę, mieto aikštę ar plyną lauką gali paversti labai patrauklia, žmonių mėgstama ir gausiai lankoma vieta.
- Ar tokia tapo Kėdainių miesto centrinė aikštė, kurioje 2006 m. atsirado Boso paminklas kunigaikščiams Radviloms?
A.Stasiulevičius: Vienareikšmiškai taip. Iš bronzos ir granito sukurtas monumentas labai įspūdingas. Masyvi Lietuvos iždo skrynia, pats LDK didysis etmonas Jonušas Radvila, kariai, herbai, istoriniai simboliai, Kėdainių miesto panorama... Vaikščiodamas apie tą paminklą gali jį skaityti kaip istorijos vadovėlį.
- Gal kelis LDK istorijos puslapius priminkime skaitytojams.
A.Stasiulevičius: XVII a. viduryje Vilnių užpuolus ir užėmus rusų kazokams, J.Radvila valstybės iždą perveža į Kėdainius ir šie tampa Lietuvos laikinąja sostine. 1655 m. jo iniciatyva pasirašoma sutartis su švedais, garantavusi Lietuvai stabilią taiką 140 metų–iki pat 1795 m. Respublikos padalijimo.
Kėdainiai–ne tik gimtasis Boso, bet ir mano vaikystės miestas. Jau tada jis garsėjo agurkais, bet nepamirškime, kad būtent Kėdainiuose atidaryta pirmoji Lietuvoje vaistinė, pirmoji spaustuvė, aukštajai mokyklai prilygstantis licėjus. Ir beveik visa tai– Radvilų nuopelnas.
D.Matulaitė: Paskelbus konkursą Radvilų paminklui, dalyvavo 13 skulptorių. Teko būti ekspertų komisijos nare ir padėti atrinkti geriausią. Boso projektas nustebino ne tik menine kokybe, bet ir ta autoriaus energija, kurios prireikė sudėtingam kūriniui laiku realizuoti. Mat Vyriausybės teikimu priimtas drastiškas įstatymas, kad konkurso laimėtojas privalo darbą realizuoti per metus.
Buvau pas jį Gargžduose ir mačiau, kaip jis dirbo. Šalia savo namų pasistatė plastikinę pašiūrę ir pradėjo a la prima: karkasas, molis–viskas iki detalių, neturint atsitraukimo erdvės, galimybės pažvelgti iš atstumo. Spėjo užbaigti iki pirmųjų šalčių, tada pasikvietė ekspertus ir perdavė darbą liedinti.
A.Stasiulevičius: Boso darbas turi viską, kas privalu tikram menui–ir tradiciją, ir istoriją, ir formą. Pasisekę visi komponentai. Įdomu, kad pernai Boso darbas buvo pristatytas Nacionalinei premijai. Negavo. Nes ji skirta Urbonams už pulko balandžių paleidimą Romoje. Ta akcija neva turėjusi padėti atgauti iš rusų Lietuvos pasiuntinybės pastatą. Įsivaizduoju, kiek juoko rusų diplomatams sukėlė mūsų vaikiški žaidimai. Liūdna, bet dabar aktyviausiai–net Kultūros ministerijos–remiami tik konceptualūs žaidimai. Visuomenės šokiravimas, epatažas–štai ko siekiama nuo Diušampo, nuo Mačiūno laikų. Psichinis ligonis Mačiūnas apsirengęs kunigu suvaidina mišias universiteto koplyčioje ir dalija “komuniją", į kurią pridėta purgeno... Arba surengia gyvulių išmatų parodą. Jo draugas Mekas įsigudrina mums už keliolika milijonų parduoti maišą šiukšlių...
O ne taip seniai per Vilniaus mugę Gedimino prospekte galėjai nusifotografuoti šalia Aušros vartų Madonos, padarytos iš papjė mašė. Ačiū Dievui, įsikišo Arkikatedros klebonas ir tikintieji...
D.Matulaitė: Tokie reiškiniai, plintantys kaip užkratas, dar labiau išryškina tikrųjų meno kūrinių vertę. Boso paminklas, įkurdintas išilgintoje senamiesčio aikštėje ant žemo postamento (architektas Vytautas Kundrotas), harmoningai dera prie senųjų Kėdainių pastatų, renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios, to pat laiko (apie XVII a. vidurį) statytos rotušės. Čia pat susibėga siauros gatvelės, teka Nevėžis... Jautriai pajusta istorinė erdvės savastis, aikštės panorama atsikartoja paminklo reljefe, teikdama žiūrovui atpažinimo džiaugsmo ir pasididžiavimo savo miesto istorija.
Boso darbuose–turiu galvoje ne tik mūsų aptariamą monumentą Kėdainiuose, bet ir paminklą Jurgiui Pabrėžai Kretingoje, „Bokštą" Klaipėdos senamiestyje, modernų „Avilį" Kaune–harmoningai dera istorinė tematika ir filosofinis šiuolaikinio žmogaus žiūros kampas, tauri klasikinio meno tradicija ir jos jungtis su moderniąja forma. Galime didžiuotis, kad kažkur toli Gargžduose darbuojasi menininkas, kurio skulptūromis puošiasi ne tik Lietuvos miestai miesteliai, bet ir Latvijos, Norvegijos, Pietų Korėjos viešosios erdvės.
Audronė JABLONSKIENĖ
