Tokios įvykiais derlingos dekados, kaip šio rugsėjo vidurys, Lietuva seniai beturėjo. Prichvatizacijos laikų bosai, valdžios ir bankų elitas bei juos aptarnaujantys veikėjai galėjo daryti ką panorėję, nes už tokios renginių - reginių gausos saugu kaip už mūro. Mulkinti tautą ir sukti aferas visa dekada buvo tiesiog ideali. Tauta pamaitinta gausiomis emocijomis iš krepšinio rinktinės demonstruoto pralaimėjimų siaubo serialo, A.Valinsko neatsistatydinimo melodramos, H.Daktaro gaudymo trilerio bei diktatoriaus A.Lukašenkos istorinio vizito.
Tuo tarpu Leo aferai, atrodo, atėjo „užtarnautų atostogų“ metas. Už šio sandorio neva likvidavimą Prezidentė net padėkojo premjerui. Betrūko tik prisiminus brežnevinius laikus užkabinti jam dar kokį medalį. Na, o piliečiams beliko laukti kada ši afera trinktels per kišenę. Ir ko gero tada, kuomet jau nieko nebus galima pakeisti. Prezidentės reitingai pagal paskutines apklausas, berods, kyla į neregėtas aukštumas, bet tos žadėtos kovos prieš oligarchiją, korupciją ir kitas blogybes vis dar nesimato. Štai „Paskutinė instancija“ (LNK) parodo, R.Janutienė aprašo faktus, po kurių pagal įprastas civilizuoto demokratinio pasaulio taisykles jau sekančią dieną Prezidentės ar Ministro Pirmininko kabinete turėtų stovėti FNTT, Lietuvos banko ir t.t. vadovai. Ir ne atlyginimo dydį turėtų ten aptarinėti, o kuo rimčiausiai spręsti ar po viso to atsakingi pareigūnai iš vis dar gali užimti bet kokias pareigas valstybės tarnyboje. Iš laidose pateiktų faktų akivaizdu, kad ta veikla ir darbai kertasi su atitinkamų kodeksų straipsniais. Tačiau jokios reakcijos nei iš Prezidentės, nei iš Premjero. Įspūdis toks, tarsi minėti reportažai ne apie opias valstybės problemas, o tik detektyvinio romano pristatymas.
Kuomet Seime nefigūruoja nei ideologijos, nei programos, nei idėjos, tuomet ir klesti korupcija, oligarcija, monopolijos, šešėlinis verslas, finansinės aferos. Nesilaikoma ir to, kas buvo pažadėta. Čia jau galima cituoti šios srities klasiką – A.Brazauską: „Rinkimai baigėsi, kokie dar pažadai!?“ Tokia pozicija tiko jam. Pasirodo ji priimtina ir kitiems. Seime skaičiuojami tik balsai gausesnei daugumai ir dėliojami postai. Kaip neprisiminsi prieš penkerius metus dar vienos A.Brazausko mestos frazės dėl koalicijos su Darbo partija: „Su Viktoru?! Aš nenoriu sėdėti už jo darbus“. Neatsisėdo, bet koalicijai „pritaikė“ ir Viktorą, nes reikėjo valdžios, postų, balsų. Balsų, kai kuriems ir abejotiniems sprendimams prastumti. Pasirodo, dabar gi Tėvynės Sąjungai (konservatoriams) irgi gali tikti ta pati Darbo partija. Nesvarbu, kad ten tas pats Viktoras ir ta pati kompanija su juodosios buhalterijos kupra. Net naujoji Seimo pirmininkė negarantavo, kad Darbo partijos byla turėtų baigtis logiška baigtimi pagal galiojančius BK straipsnius. Pasirodo ir ji skaičiuoja tik balsus ir postus.
Lietuvos rinkėjų deleguoti Europos Parlamento nariai nespėjo apšilti kojų, o jau drebina Europą. Nuo V.Tomaševskio, R.Pakso, V.Uspaskich pasistengė neatsilikti ir L.Donskis. Prastumta akivaizdžiai lobistinė rezoliucija dėl Lietuvoje priimto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo. Kalbos apie homofobijos institucionalizaciją yra elementari demagogija, nes įstatyme apie tai net neužsimenama. Tiksliau – dviguba demagogija. Vasarą, priiminėjant šį įstatymą, buvo aiškinama, kad dėl jo prieš Lietuvą sukilo pasaulis, dabar gi, teikiant rezoliuciją, L.Donskis pažymėjo, jog joje atsižvelgta į tai, kaip į įstatymą buvo reaguota Lietuvoje. Daugiau komentarų, manau, nereikia.
Antrąją rugsėjo dekadą vyko Norvegijos parlamento rinkimai. Rinkėjų nesužavėjo opozicijos pažadai mažinti mokesčius ir ekonomiką skatinti naftos fondo pinigais. Šaliai ir toliau vadovaus centro kairiųjų koalicija. Fondo lėšų naudojimas buvo pagrindine valdančiosios daugumos ir opozicijos rinkimų kampanijos tema. J.Stoltenbergo vadovaujama centro kairė, dalį fondo pinigų panaudoję krizės smūgiams švelninti, pažadėjo daugiau jų nebenaudoti. Toks pažadas norvegams buvo priimtinas. Tikrai turėtume geresnę padėtį, jei ir pas mus rinkimai vyktų pagal panašų scenarijų, kuomet svarbu ideologijos, programos, idėjos ir tesiami pažadai. Nesinori tikėti, kad Lietuvoje tai neįmanoma.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
