Lietuvos užsienio politika pastaraisiais metais buvo viena matomiausių politikos sričių, tačiau jos eigą visų pirmavo įvykiai išorėje, o ne vidiniai sprendimai. 2012-aisiais prieš parlamento rinkimus jų būsimi laimėtojai socialdemokratai pateikė savo viziją, kaip santykiai su Rusija turėtų būti perkrauti. Tačiau jau netrukus, prasidėjus agresijai Ukrainoje, visi šie planai neišvengiamai pasikeitė. O konservatoriai, kaip įprasta, kritiškiausiai iš visų vertino pagerėjusių santykių su Rusija galimybes.
Skirtumai nedideli
Šiemetinėse partijų programose tokių takoskyrų nėra. Jose dominuoja iš esmės tie patys leitmotyvai: santykių su Lenkija gerinimas, stipresni tarpatlantiniai saitai, ryšiai su Šiaurės šalimis ir Vokietija, svetur gyvenančių tautiečių interesų gynimas, Ukraina ir Rytų partnerystės politikos tąsa, ekonominė diplomatija, būtinybė išsaugoti Europos Sąjungą bei efektyviai spręsti migracijos krizę. Šie planai dominuoja visų didžiausių politinių partijų, kurios greičiausiai po rinkimų ir formuos valdančiąją koaliciją, programose.
Konservatoriai, savo programoje pateikę bene išsamiausią užsienio politikos viziją, įgelia socialdemokratams ir jų ministrui Linui Linkevičiui, dėl esą vykdytos „twitterinės“ diplomatijos bei jų deleguoto eurokomisaro Vytenio Andriukaičio prašymo atšaukti sankcijas Rusijai. Taip pat programoje minimi priekaištai – „beatodairiška Lietuvos Vyriausybės parama ES sankcijų Baltarusijai atšaukimui“ bei neparemtas Seimo rezoliucijos projektas dėl strateginės partnerystės su Lenkija.
Tarp įdomesnių konservatorių pasiūlymų yra mintis geriau supažindinti su Vladimiro Putino Rusijos keliama grėsme Vokietijos socialdemokratrų partiją, vykdyti „Baltijos intergracijos“ planą ir pertvarkyti Baltijos Asamblėją. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai taip pat ketina ženkliai didinti Užsienio reikalų ministerijos finansavimą bei pertvarkyti jos veikimo principus. Socialdemokratai savo programoje iš esmės pateikia tuos pačius prioritetus ir planus bei jokių reikšmingų pokyčių nežada. Partija kiek didesnį dėmesį skiria naujų rinkų paieškai bei ekonominės diplomatijos vystymui. Ne paslaptis, kad valdančiųjų lyderis Algirdas Butkevičius ne itin domisi užsienio politikos klausimais, šioje srityje suteikiantis nemažą laisvę ministrui Linui Linkevičiui. Pagal Konstituciją, užsienio politiką šalyje kartu vykdo prezidentas su ministru, o L. Linkevičius iš esmės nenukrypsta nuo Dalios Grybauskaitės politikos linijos.
Utopiniai planai
„Valstiečiai“, į užsienio reikalų ministro poziciją siūlantys buvusį ministrą Petrą Vaitiekūną, pateikia ir kiek utopinių planų. Pavyzdžiui, partija yra pasiryžusi ES lygmeniu įtvirtinti nuostatą, kad valstybės narės, kuriose dirba ir mokesčius moka kitos ES valstybės narės piliečiai, su pastarąja dalintųsi šios šalies piliečių sumokamais pajamų mokesčiais ir socialinio draudimo įmokoms.
Savo programoje „valstiečiai“ mini ir tokią mažai pastebimą veiklos sritį, kaip Lietuvos veiksmai Jungtinių Tautų organizacijoje bei būtinybę sugrąžinti autoritetą Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). O santykius su Latvija ši partija ketina gerinti, nes „Latvijos valdžioje dominuoja ideologiškai panaši partija – Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, su kuria jau seniai bendradarbiaujame.“
Tuo metu Liberalų Sąjūdis be tradicinės, jau minėtos darbotvarkės prideda ES sienų ir pakrantės apsaugos agentūros kūrimą, Baltijos jūros taršos klausimą, kovą su tarša ir klimato kaita. Be to, liberalai pažymi išliksią atviri dialogo su Rusijos skatinimui. Tiesa, tai įvyks tik tuo atveju, jei „pastaroji be išlygų gerbs tarptautinės teisės normas, žmogaus teises, valstybių apsisprendimo teisę ir jų teritorinį vientisumą.” Liberalai tvirtina pritarsią ES ir JAV transantlantinės prekybos sutarčiai, mini kitas prekybinės Bendrijos sutartis, išskiria būtinybę gerinti santykius su Izraeliu. Liberalai ketina sukurti atskirą išeiviams skirtą rinkimų apygardą. Be kita ko, liberalai žada įgyvendinti Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo programas.
„Darbiečiai“ apie užsienio politiką kalba bendromis tezėmis, tarp kurių yra ir pažadas turėti „gerus ir abipuse pagarba paremtus santykius su visomis valstybėmis“. Partija „Tvarka ir teisingumas“ sako, kad „Visą Lietuvos užsienio politiką grįs pamatiniu – naudingumo Lietuvos žmonėms – principu.“ Šios politinės jėgos politikai taip pat ketina atkurti geresnius santykius su Baltarusija bei priešintis ES federalizacijai.
Ketina draugauti su Rusija
Likusios partijos apie užsienio politiką kalba mažiau ir abstrakčiau arba pateikia originalesnių pasiūlymų. Sužinoti apie Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko antikorupcinės koalicijos, „Lietuvos Sąrašo” bei S.Buškevičiaus ir Tautininkų koalicijos užsienio politikos planus iš esmės galima tik iš aptakių ir negausių teiginių televizijos debatuose.
Dvi šių metų Seimo rinkimuose dalyvaujančios partijos ketina palaikyti gerus santykius su Rusija. Tiesa, jos nedetalizuoja, kaip tai ketina padaryti, o jų populiarumas nėra didelis. Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga teigia: „Užsienio politikoje sieksime palaikyti kuo glaudesnius ryšius su artimiausiais kaimynais – Latvija, Lenkija, Baltarusija ir Rusija. O Lietuvos liaudies partija žada pavyzdžiu užsienio politikoje laikyti Suomiją, kuri laikosi nuostatos „nei į Rytus, nei į Vakarus“. Tuos pačius užsienio politikos prioritetus kartoja ir partija „Drąsos kelias“, Lietuvos žaliųjų partija bei Lietuvos laisvės sąjunga.
Politinių partijų programose numatyti užsienio politikos prioritetai iš esmės reiškia, kad ši sritis ir toliau liks labiau ekspertinė ir bene labiausiai iš viso valstybės gyvenimo sričių išlaikys tęstinumą.
Be to, politologai pastebi, kad užsienio politikos sfera rinkėjams nėra pati aktualiausia, todėl didžiausią dėmesį politikai kampanijoje skiria „arčiau“ esančioms ir kasdienybėje visiems matomoms problemoms. Tuo metu užsienio politika į pirmą planą patenka tik neeilinių krizių, tokių kaip Rusijos agresija Ukrainoje, atveju. Nors Jungtinės Karalystės sprendimas išstoti iš Bendrijos, populizmo persmelkti JAV prezidento rinkimai bei neaiški visos Europos Sąjungos ateitis iš dalies yra tokio pobūdžio įvykiai, pirminės svarbos Seimo rinkimuose jie neįgavo.
