Kas iš tikrųjų buvo okupavęs Lietuvą ir ką reiškė sovietinė „tautų draugystė“ bei „internacionalizmas“? „Žinių radijo“ laidos „nelaisvės anatomija“ išvados negailestingos.

Tomas Čyvas, Donatas Valančiauskas („Žinių radijas“)

Sovietinis himnas skelbė:

„...Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią,padėjo kovoj didi rusų tauta, Mus partija veda į laimę ir galią, tautų mūs draugystė,kaip plienas tvirta. Tarybų sąjungoj šlvonigoj, tarp lygių lygi ir laisva – Gyvuok per amžius, būk laiminga, brangi tarybų Lietuva.“

Kaip iš tiesų sugyveno tyautos sovietinėje Lietuvoje? „Kalbant apie vadinamąją tautų draugystę turėčiau pastebėti, kad ir tada,ir dabar,ir visais laikais dragaudavo ne tautos, ne tautos, ne miestai, ne sritys,o konkretūs žmonės. Tai buvo greičiau nuvalkiotas štampas, kuriuo siekta pridengti realų tautų nelygiateisiškumą Sovietų Sąjungoje“, - pasakoja etnologas I. Melianas.

REKLAMA

Praktika, pasak I. Meliano, prieštaravo himnui. „Reikėtų tada cituoti ir visos Sovietų Sąjungos himną (https://www.youtube.com/watch?v=U06jlgpMtQs), kur yra žodžiai: „splotila na veki velikaja Rus“ (Amžiams subūrė didžioji Rusiuja,- vertimas iš rusų kalbos). Ne Gruzija, ne Estioja, ne Tadžikija,o būtent Rusija. Turiu omeny tai,kad šalia „visąsajaunginės“ tautos, kokia buvo rusai, šalia egzistavo sąjunginių respublikų titulinės tautos, autonominių respublikų, autonominių sričių, autonominių apygardų ir,pagaliau, tos tautos, kurios jokių savo teritorinių autonomijų, pavadintų jų vardu, neturėjo. <...> Užtenka pažvelgti į tuometinės Sovietų Sąjungos žemėlapį. Iš to galima suprasti – sąjunginės respublikos turėjo teisę į atskirą jų teritorijos spalvą. Automoninės jau buvo pažymėtos tik tos respublikos, kuriai jos priklausė, pustoniais. Sąjunginė respublika turėdavo ir mokyklas savo kalba, daugiau ir spaudos,ir teatrų ir viso kito. Jau, pavyzdžiui, autonominių respublikų tautos tuo pasigirti negalėjo. Ten buvo viso to mažiau. Ir taip mažėjančia tvarka,“- pabrėžė pašnekovas.

Egzistavo ir jokiose tarybinėse konstitucijose ir žemėlapiuose nenurodytas kitoks skirtumas,kuris atskirose sferose būdavo net labai ryškus.

„Pirmiausiai buvo vėlgi rusų tauta, paskui rytų slavai – ukrainiečiai ir gudai. Vakarų ukrainiečių į tą kategoriją jau niekad neįskaičiuodavo. Tada ediavo jau kitos, sakykime, „šviesios“ tautos, kaip Pabaltijo. Paskui Kaukazo, paskui Vidurinės Azijos ir galiausiai visokios kitokios tautelės- šiaurės oir pan. Tai buvo labai jaučiamas dalykas,“ – „Žinių radijui“ sakė I.Melianas.

Tai,kaip akcentavo pašnekovas, atsispindėjo ir tarybiniuose vadovėliuose bei atlasuose. Visų 15 ar 16 (trumpą laiką buvo 16,- red. past.) sąjunginių respublikų titulinių tautų tautiniai kostiumai buvo skelbiami. Tačiau kitų tautų – ne. Taip 1 milijono estų tautos kostiumus mokiniai vadovėliuose matė, o 5 milijonų totorių – ne.

REKLAMA

Rusų kalba diskriminavo kitas

Kitas tautas lietuviai ėmė ryškiau matyti tik atkūrus nepriklausomybę, nes sovietų laikų Lietuvoje visos tautos buvo užgožtos „vyresniojo brolio“. Taip pat ir Lietuvoje pagrindinis skirstymas buvo lietuviai ir nelietuviai.

„Pagrindinį statusą visose penkiolikoje sovietinių respublikų, tame tarpe ir sovietinėje Lietuvoje, turėjo rusų tauta. Jei prisimenate, o kas vyresnio amžiaus tikrai prisimena, šalia sąjunginės respublikos valdžios leidžiamo laikraščio – mūsų atveju tai buvo „Tiesa“ – buvo leidžiamas ir laikraštis rusų kalba „Sovietaskaja litva“(Sovietų Lietuva,- red. pastaba),o taip pat lenkų kalba „Czerwony standar“(Raudona vėliava,- red.past.). Tačiau,jei laikrašiais lenkai rusams nenusileisdavo, tai lenkų teatras, kuris turi Lietuvoje kelių šimtmečių tradicijas, po karo atkurtas taip ir nebuvo. Užtat iš karto po karo buvo įkurtas Lietuvos TSR valstybinis rusų dramos teatras. Ir toj pačioj Armėnijoj rusų dramos teatras būtinai turėdavo būt. Visi užrašai, visi blankai buvo dviem kalbom. Sąjunginės respublikos titulinės tautos kalba ir būtinai rusų kalba,“ - primena I. Melianas.

Rusų kalbos dominavimas ir kitų kalbų diskriminacija apėmė ne tik viešąjį gyvenimą, bet ir įmonių, įstaigų bei oprganizacijų vidinę raštvedybą. Įmonės, kuriuos buvo pavaldžios respublikinėms ministerijoms,galėjo šalia rusų kalbos (ši buvo priimtina visur), tvarkyti raštvedybuis ir nacionaline kalba. Tačiau stambesnėse įmonėse, kurios buvo „sąjunginio pavaldumo“, visa dokumentacija ir raštvedyba buvo išimtinai rusiška.

Sovietų kariuoenėje taippat viskas vyko būtent rusų kalba ir diskriminacija buvo juntama. Tam tikros „tautinės sekcijos“, kaip pabrėžia I.Melianas, jei ir buvo, tai buvo „nestatutinės“. „Blogiausia padėtis buvo tų, kurie buvo mongolidų rasės arba šiaip tamsaus gymio. Šių tautų žmonės paprastai buvo visaip diskriminuojami“.

REKLAMA

„Tarybinė liaudis“

Naujadaras „tarybinė liaudis“ atsiradoi 1977 metais priimtoje naujojoje sovietinėje konstitucija. Anot I. Meliano,tai nebuvo vien turščia frazė. Anot jo, toks reiškinys tikrai atsirado dar gerokai anksčiau. „Žinoma, tai nėra tautybė etnine prasme. Tai būtų panašiau į pilietinę naciją, nors apie pilietiuškumą sovietų laikais kalbėti būtų sunku. Tai buvo susiformavusi valdiuška tauta. <...> Net ir dabar,praėjus 25 metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, labai dielė dalis žmonių ir pačioje Rusijoje, ir Ukrainoje (ypač rytinėje jos dalyje, kur dabar vyksta mūšiai), mūsų kaimyninėje Gudiojoje, manau yra tokių net ir Lietuvoje,Estijoje bei Latvijoje – nemažai žmonių identifikavo save pagal priklausymą tai „sovietinei liaudžiai“,- sakė jis „Žinių radijui“.

Tad ir rusų dvaro dainorėlio Gazmanovo, dainuojančio apie tai,kad jis „pagamintas ir gimęs SSSR“, populiarumas,kurį dargi pakaitino neadekvati dalies lietuvos politikų reakcija, yra neatsitiktinis.

Kokiame nors traukinyje,vežančiame iš Ufos į Leningradą anuomet laisvai galėjai sulaukti klausimo – ar nemoki kalbėti „po sovietski“, t.y. rusiškai.

„Visais atvejais šis reiškinys buvo akivaizdžiai rusocentristinis, o ne koks nors neutralus ir bespalvis“,- pabrėžia I. Melianas.

Kaip analogiją jis nurodo buvusią Jugoslaviją, kur nemaža dalis žmonių, iki pat kruvino šalies susiskaldymo praėjusio amžiaus pabaigoje,užsirašinėjo ne serbais, ne kroatais ar bosniais, o tiesiog „jugoslavais“. Tokių buvo apie 1,5 milijono. Žinoma, vėliau jiems teko pasirinkti – su kuo būti, kuo vadintis ir kurioje šalyje gyventi.

Tiesa, įsivaizduoti bendroje valstybėje besiformuojantį jugoslavų etnosą lengviau, nei bendrybę tarp lietuvio, gruzino ir tadžiko. Serbai, kroatai, bosniai, išskyrus religiją, nelabai kuo skiriasi. Emiras Kusturica savo filmuose juokėsi, kad jie susikalba be vertėjo.

REKLAMA

Parodomoji „tautų globa“

Galimas dalykas, kad, jei dabar paklaustume žmonių gatvėje ar jie sovietiniais laikais jautėsi diskriminuojami turbūt ne visi atsakytų teigiamai. Ir vėl imtų lenkti pirštus, kas draudė ansamblį „Armonika“, kas draudė ansamblį „Lietuva“? Kas draudė šokti „Barborytę“, „Klumpakojį“, „Kepurinę“? Atvažiuodavo CSKA, pasveikindavo „Kepurine“ ir duodavo malkų. Tarsi jokių bėdų. Dainų šventės vyko, diktoriai, komentuodami lietuvaičių šokių vaizdus, aiškino,kad Joninių paparčio žiedą lietuvių tauta atrado „spalio socialistinėje revoliucijoje“.

Šiuos pavyzdžius I.Melianas nurodo,kaip atitinkančius oficialią ano laikotarpio okupacinės valdžios doktriną. „Taip kultūros srityje, sporto ir panašiose kitose srityse. Net buvo toks posakis: „tarybinių respublikų tautų kultūra yra socialistinė pagal turinį ir nacionalinė pagal formą“. Tai tiktai forma ir buvo likusi. Normaliam tautos vystymesi yra ir etnopolitinis

Tipiškas „sovietinės liaudies“ atstovas turėtų būti toks: „geros kilmės“ (sovietiniu supratimu,- kilę iš darbininkų ir valstiečių). Tėvai dalyvavę revoliuciniame judėjime, baigęs tris klases ir partinę mokyklą, pageidautina vedęs rusų tautybės „damą“. Ir tada jis priklauso sovietiniam elitui t.y. „tarybinei liaudžiai“.

Tai,kaip pabrėžia I.Melianas, ypač jautėsi vidurinėj Azijoj. „Būtent, žmona rusė, įstojimas į partiją, karjeros darymas. Tokiam vietinės tautos atstovui priklausymas „sovietinei liaudžiai“ jau buvo savo socialinio statuso pakėlimas,“ – teigė jis.

Sąvokų painiava

Kaip nurodo etnologas, prisiminimus apie sovietmečio tarpetnines įtampas,ypač Vilniuje, dažnai lydi neteisingas sąvokų vartojimas. Įtampų tarp lietuvių ir vadinamųjų „tuteišių“ tuo metu esą negalėjo būti.

REKLAMA

Anot jo, nėra teisinga sakyti, kad dėl kalbinio barjero viešajame transporte ar parduotuvėse kildavę ginčai (o jų buvo nuolat), susiję su „tuteišiais“. „Aš norėjau pasakyti ne dėl to, kad nebuvo jokių trinčių. Norėjau pasakyti, kad nebuvo trinčių tarp lietuvių ir „tuteišių“. „Tuteišių“ jau nebuvo. „Tuteišiai“ yra laiku tautiškai neapsisprendę katalikai rytų Lietuvoje. Kurie nežinojo ar jie lenkai, lietuviai ar gudai. Ši sąvoka yra įžeidžianti ir neistoriška. <...> Pats žodis nėra blogas. Jo semantika. Taip buvo ir Klaipėdoje. Vietos gyventojai vadino save „šišioniškiais“. Bet taip, kaip jį vartoja kai kurie mūsų tautiečiai kalbėdami apie lenkus, jie tikrai įdeda neigiamą atspalvį.“

Anot I. Meliano, tai panašu į tai,kaip jį sovietų kariuomenėje vadindavo „labusu“. „Ir net tik kariuomenėj. Tam pačiam troleibuse išgirsti,“- pabrėžė jis, akcentuodamas, kad dabar, kai nemažai Lietuvos rusakalbių palaiko vadinamąją Rusijos kėlimosi nuo kelių poliotiką, kurią vykdo visą Europą šokiruojantis Vladimiras Putinas, tokios tendencijos susitiprėjo.

Ačiū pokario partizanams

Lietuva, Latvija ir Estija buvo išskirtinės tuo,kad joms nepavyko primesti bent jau kirilicos rašto, kaip įvyko daugelyje kitų Rusijos okupuotų teritotijų. Tai lėmė jau turėta valstybingumo patirtis ir faktas, kad šios tautos jau lygino save su kitomis Europos tautomis. Maža to, Lietuvai pavyko išlikti santykinai etniškai vienalytei. Čia kur kas mažiau rusakalbių nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kurios laikomos artimiausiais pavyzdžiais. Yra versijų, kad mažesnis kolonistų skaičius yra pirmojo sovietinių kolaborantų-komunistų vado Antano Sniečkaus nuopelnas. Taip esą nutikę, nes jis ne tiek plėtė pramonę didžiuosiuose miestuose, o kitur (rajonų centuose), kur darbo jėga galėjo būti ne kolonistai, o dviračiais atvažiavę lietuvių kaimo bernai. Kita versija - tai partizaninio judėjimo nuopelnas. Čia nebuvo populiaru važiuoti, nes naktimis labai dažnai girdėjosi šūviai ir sovietiniai aktyvistai bei „naujosios gerovės kūrėjai“ labai neretai gaudavo kulką į kaktą.

REKLAMA

„Sakyčiau, kad partizaninis judėjimas šiuo klausimu daugiausia nusipelnė. Nes pagrindinis masinis važiavimas buvo pirmaisiais pokario metais. Kai vieni pasitraukė į vakarus, kiti buvo žudomi arba masiškai vežami į Sibirą. Pavyzdžiui, Vilnius buvo gerokai ištuštėjęs, nes virš pusės gyventojų buvo lenkai. Jie išvažiavo į buvusias vokiečių žemes, prijungtas prie Lenkijos. Mūsų bendrapiliečiai žydai buvo išžudyti. Lietuvių buvo nedaug. Tai miestą užpildė atvykėliai iš kitų lietuviškų rajonų ir masiškai važiavę rusakalbiai darbininkai iš rytų. Lygiai tas pats Klaipėdoje. Kaip žinia, pasibaigus mūšiams 1945-ųjų sausį, mieste buvo rasta, atrodo, 11 gyvų žmonių. Tai buvo tušti miestai, kuriuos reikėjo iš naujo įsisavinti. Buvo bandoma tai daryti vykdant rusifikaciją. Tuo tarpu Sniečkaus reforma (sumanymas vystyti 10 regioninių centrų tolygiai respublikos teritorijoje) vyko 7 dešimtmečio vidury, 8 pradžioj,“ – akcentavo I. Melianas.

Tautų kalėjimas

Nors parsidavę tautiniai poetai ir rašė, kad „Lietuva skambės tautų brolijoj „TSRS skambiausiąja styga““, panašūs dalykai, šiuo laikotarpiu, rašyti ir kitose Rusijos užgrobtose teritorijose. Juk reprezentaciniai ansambliai, tokie kaip „Lietuva“, buvo visose sąjunginėse respublikose. Vos ne pagal vieną šabloną pasiūti tautiniai drabužiai. Ypatingai jeigu tai buvo šalys kaimynės. Tokių ansamblių repertuaras buvo daugmaž panašus,- linksmas, optimistinis. Nes viskas buvo labai gerai.

Nors soivietai mokė,kad tautų kalėjimais buvo carinė Rusija ir Habsburgų imperija,sovietinaiis laikais irgi galėjai važiuoti nebent iš lietuviškos kameros į kirgizišką arba estišką. Nors formaliai, SSSR buvo tautų draugystė: vidury vyresnysis brolis, o aplink jį mažiukai rateliu šoka „Jurgelį meistrelį“.

REKLAMA

„Išvažiuoti iš kalėjimo negalėjau iki pabaigos. Tautų draugystė buvo tik pavadinimas to paties, kas RF vyksta ir dabar. Tik dabar Putino režimas apsiginklavo Aleksandro Dugino eurazizmo teorija ir verčia ją praktika. Anuo metu tas pats imperinis reiškinys vadinosi tautų draugyste. Iš esmės Putinas nieko naujo nesugalvojo. Tik pakeitė pavadinimą“, - nedvejodamass sako I. Melianas.

Patas laikas,bėgant dvidešimt penktiems nepriklausomybės metams,pasakyti ir dar vieną labai aiškų dalyką – kalbos apie tai, kad mus okupavo ne Rusija,o kažkokia „Sovietija“ yra nesąmonė. Tiesa, paprastą faktą, jog SSRS tebuvo viena iš Rusijos imperijos, kuri dabar vėl mėgina grobti svetimas teritorijas, mėginama neigti demagoginiais išvedžiojimais, pareiškiant, kad Rusija labiausiai nukentėjo nuo bolševizmo, o Josifas Džiugašvilis (Stalinas) ir Feliksas Dzeržinskis (pirmasis „čekistų vadas“) nebuvo etniniai rusai.

„Kaip žinote, šiuo metu RF yra buvusios SSSR visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja. Vien to užtenka, kad suprastume – SSSR buvo kitas Rusijos pavadinimas. <...> Tauta kaip etnosas negali būti kalta arba nekalta. Bet vis dėl to žiūrėkim ar palaikydavo dauguma tokią politiką? Ar palaiko dabar Putino politiką dauguma? Palaiko. Kaip ir Hitlerį palaikė dauguma Vokietijos,“ – konstatuoja I. Melianas.

Šovinizmas, tautinė neapykanta ir net antisemitizmas, egzistavo ir anais laikais. Daugelis žydų, pavyzdžiui, kurių dideliais „gynėjais nuo fašistų“ ir šiandien apsišaukia iš esmės piršto tam niekada nepajudinęs Kremlius, prisimena „5 straipsnį“. Kas tai per dalykas buvo?


Rašyti komentarą...
B
Brokas
2014-11-24 21:52:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tai gal "žiedais", o ne "žydais" sužydėjo ta "tautų brolystė"?
Šakės. :)
Atsakyti
-1

m
mikas
2014-11-25 08:10:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kas čia komentaruose kliedi apie kažkokiu popiežius ir Saudo Arabijas?Gal eikit galv išsitrinkit?
Atsakyti
0

b
boo
2014-11-24 21:47:53
Pranešti apie netinkamą komentarą
Turbut pradinukai rinko teksta?
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (18)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų