Šnipas su plastikiniu maišeliu: kaip KGB pulkininkas apgavo KGB eilinius

KGB kontržvalgybos skyriui, dar kitaip vadinamam Direktoratu K, tai buvo kasdienis darbas. Reikėjo vos minutės, kad jie atidarytų buto Lenino prospekte Maskvoje, duris. Tai buvo daugiabučio, kuriame gyveno tik KGB darbuotojai ir jų šeimos, butas. Vos atidarius duris du vyrai užsimovę medicinines pirštines kruopščiai apieškojo butą, o technikai suslėpė pasiklausymo įrangą. Prieš išeidami vyrai užsidėjo veido kaukes ir spintoje esančius drabužius bei batus apipurškė radioaktyviomis dulkėmis. Jų koncentracija buvo per maža, kad nunuodytų žmogų, bet pakankama, kad KGB karininkai pasinaudoję Geigerio aparatu galėtų sekti šiais drabužiais vilkinį žmogų. Išeidami agentai kruopščiai užrakino duris.

Šnipas (Wikimedia.org)

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Po kelių valandų Maskvos oro uoste nusileido lėktuvas iš Londono, juo namo skubėjo vyras nešinas lagaminu. Vyras atrodė ramus. Visgi rakinant namų duris Lenino prospekte jį ėmė pilti šaltas prakaitas. Durys buvo užrakintos dviem spynomis, buto savininkas niekada taip nerakindavo, jis net neturėjo rakto nuo antros spynos. 

REKLAMA

Jis žinojo, kad jie žino. Butas Lenino prospekte Maskvoje priklausė Olegui Gordijevskiui, KGB pulkininkui ir Londono rezidentūros vadui. Jo kolegos juo nepasitikėjo, jis žinojo, kad galimai įkliuvo, bet nutarė žaisti iki galo. 

1985 metų gegužės mėnesio vizitas į Maskvą O. Gordijevskiui buvo ilgos kelionės pabaiga, bent tada jis taip manė. Pusamžis vyras užėmė aukštas pareigas KGB aparate ir tuo pačiu metu buvo itin vertinamas britų žvalgybos MI6 agentas. Vyras, nusivylęs sovietine sistema, britams pradėjo dirbti prieš daug metų ir šiuo metu buvo savo karjeros KGB ir MI6 viršūnėje.

O. Gordijevskis skubiai iškviestas į Maskvą 1985 metų gegužę jautė lengvą nerimą, bet nerimą jis jautė visada. Toks buvo jo darbas, virtęs gyvenimu. Vyras tarp britų kolegų vadintas trumpu Nocton slapyvardžiu, buvo itin vertingas šnipas, jo suteikta informacija padėjo pakeisti Šaltojo karo eigą, suteikė Vakarams unikalų šansą pažvelgti į Kremliaus vidų pro rakto skylutę, perprasti, ką ir kodėl jie galvoja. 

Ronaldas Reiganas ir Margaret Thatcher ant savo stalo matydavo ataskaitas to, ką papasakojo agentas Nocton, arba O. Gordijevskis. Tiesa, ką išties veikia O. Gordijevskis, žinojo vos keli žmonės, net jo jauna žmona nenutuokė, kad jos vyras – dvigubas agentas kasdien išduodantis tėvynę ir rizikuojantis savo gyvybe ir šeimos gerbūviu.

Gordijevskis ir Reiganas (Wikimedia.org)

Kai O. Gordijevskį paskyrė KGB rezidentūros Londone vadovu, maža grupelė MI6 agentų turėjo progą atsidaryti šampano. Dar niekada jiems nešnipinėjo tokio aukšto rango agentas, dar niekada britai negalėjo prieiti prie paslapčių lobyno, kurį jiems atvėrė O. Gordijevskis. Šis dvigubas agentas žinojo tiek, kad net britų fantazija nebuvo tokia laki.

Visgi, kai O. Gordijevskį iškvietė į Maskvą, kai kurie MI6 agentai užuodė spąstus. Imta karštligiškai svarstyti, ką daryti. Vykti į Maskvą ar pasilikti ir paslėpti rusų agentą kartu su visa jo šeima. 

Visi suprato, kaip tai pavojinga, bet niekas tiksliai nežinojo, kas laukia Maskvoje: paaukštinimas ar sušaudymas. O. Gordijevskis nutarė rizikuoti, bet dėl viso pikto prieš išvykdamas pasikartojo pabėgimo planą. Planą, kurio, visi manė, nepavyks įgyvendinti, nes niekas niekada nėra „išvogęs“ agento iš Maskvos.

Pabėgimo planas vadintas Pimlico ir jį sukūrė MI6 sekretorė, vėliau tapusi žvalgybos analitike. Šis planas numatė, kad O. Gordijevskį ir visą ją šeimą reikėtų gabenti automobilių bagažinėse link Suomijos sienos. Prieš jiems atsiduriant bagažinėse turėjo būti atlikta krūva veiksmų, tokių nematomų ir beveik atsitiktinių, kad praleidus žvilgsnį ar nepastebėjus plastikinio maišelio viskas galėjo sužlugti.

O. Gordijevskis grįžo ir turėjo pakliūti į spąstus, bet nepakliuvo. Jis visą gyvenimą buvo mokomas išvengti spąstų, todėl puikiai žinojo, kad jį seka, žinojo, kad jo kolegos Maskvoje įtaria išdavystę, bet negali to įrodyti. Kitu atveju jis niekada nebūtų pasiekęs savo buto Lenino prospekte, o būtų suimtas oro uoste ir po pusės valandos jau tardomas KGB rūsyje.

Tai, kad nebuvo jokių įrodytų, o tik įtarimai – lengvino O. Gordijevskio likimą, tai reiškė, kad jis turi šiek tiek laiko, gali pergalvoti pabėgimo planą, pasvarstyti, kaip gyventi toliau. Vos po kelių dienų jam grįžus iš Londono buvo parsiųsta visa jo šeima. O. Gordijevskis suprato, kad niekada neišvažiuos į užsienį.

KGB O. Gordijevskio nesuėmė, apsimetinėjo, kad jis – vis dar savas, bet tuo pat metu, sekė, neleido dirbti, porą kartų tardė, buvo nugirdę, leido vaistus. Šnipas tylėjo, kaip buvo mokytas karininkų mokykloje, kaip matė darant savo tėvą ir brolį, kadrinius KGB karininkus.

Tylėjo ir svarstė apie pabėgimą, Pimlico planas buvo gyvas, reikėjo tik pasiimti plastikinį maišelį ir nueiti iki duonos parduotuvės. Greit O. Gordijevskis suprato ir tai, kad iš Maskvos spruks vienas. Žmona, augusi KGB karininkų šeimoje, nebūtų supratusi jo noro bėgti, o gal net išduotų.

Todėl vieną dieną O. Gordijevskis pasiėmė plastikinį „Safeway“ maišelį, užsidėjo pilką kepurę ir lygiai pusę aštuonių vakare atėjo prie duonos parduotuvės Kutuzovo prospekte. Pro šią parduotuvę kasdien tuo pačiu metu praeidavo MI6 agentas su „Mars“ arba „KitKat“ šokoladu kišenėje. Šokoladą reikėjo išsitraukti tik tada, jei pamatys vyrą su pilka kepure ir „Safeway“ maišeliu.

Diena, kai tai įvyko, buvo pati ilgiausia O. Gordijevskio ir jį gelbėjusių agentų gyvenime, o gelbėjimo operacija su automobilių keitimais, susitikimais prie seno akmens pasienyje ir beveik stebuklingu pervažiavimu per sieną įėjo į pasakojimų apie šnipus klasiką. 

Olegas Gordijevskis (nuotr. SCANPIX)

nuotr. Olegas Gordijevskis

Tiesa, O. Gordijevskio šeima tėvą ir vyrą pamatė tik po daug metų, mėginimai išsaugoti santuoką, kai žmonai su vaikais buvo leista persikelti į Didžiąją Britaniją, taip pat nepavyko.

Ir štai vieną šiltą vasaros vakarą 1988 metais nedidelis britų slaptosios tarnybos MI6 darbuotojų būrelis susirinko sode šiaurės Londone tam, kad pakeltų taurę už sovietų pažeminimą. Sovietų Sąjunga ką tik gėdingai atsitraukė iš Afganistano, slaptųjų agentų nuotaika buvo puiki ir visi jautė artėjantį sovietinės imperijos galą. 

Tarp šios margos, bet rinktinės publikos sukinėjosi ir O. Gordijevskis, žmogus spaudęs ranką M. Thacher ir padėjęs atgauti britų žvalgybos garbę po to, kai Kim Philby ir kiti parsidavėliai išdavė ne vieną paslaptį sovietams. Tiek šnipų vienoje vietoje susirinkdavo gana retai, O. Gordijevskis jautėsi savas, bet tuo pačiu ir vienišas. Jis ilgėjosi dukterų, motinos, kurios niekada nepamatys, ir ramybės. To, ko niekada neturėjo ir suvokė, kad nebeturės. Vos pabėgęs iš Sovietų Sąjungos jis tapo medžiojamu taikiniu ir šis taikinys nuo jo nugaros nenuimtas iki dabar. 

O. Gordijevskis tik per stebuklą pasprukęs iš KGB panosės buvo vertingiausias žvalgybos žmogus aštuntajame dešimtmetyje, bet vėliau tapo vienišiausiu. Vladimiras Putinas, kaip ir kitiems valstybę išdavusiems šnipams, jam yra pasirašęs neoficialų mirties nuosprendį. Buvęs KGB pulkininkas iki šiol konsultuoja MI6 pareigūnus ir tyliai gyvena viename iš daugelio neišsiskiriančių Didžiosios Britanijos priemiesčių.

Žvalgyba – natūrali politikos dalis

Saugumo specialistas Gražvydas Jasutis portalui tv3.lt sakė, kad šnipinėjimas, šnipų mainai ir dvigubų agentų išvežimas į kitą šalį – normali praktika. 

„Nedidelė paslaptis, kad, ypatingai didesnės valstybės, šnipinėja ne tik priešininkes, bet ir partnerius. Saugumo ar įslaptinti agentai veiklą vykdo ne savo valia, o atlieka konkrečias tam tikros valstybės užduotis, todėl ir išlieka valstybės pareiga jais pasirūpinti. Agentas gana dažnai disponuoja vertinga informacija ir apie siunčiančią valstybę, ir tai sukuria papildomą akstiną jį susigrąžinti“, – pasakojo specialistas. 

Anot jo, agentų darbas dažnai laviruoja ant įstatymo pažeidimo ribos, jų veikla gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Šnipinėjimas yra labai politizuota veikla, todėl pasikeitimas šnipais arba jų „ištraukimas“ iš kitos šalies visada turi rimtą politinį atspalvį.

Specialistas tikino, kad šnipais keičiamasi arba juos siekiama „ištraukti“ iš priešų teritorijos, nes abi valstybės turi tam tikrų interesų.

„Vienašališkas agento perdavimas, ypač tarp priešiškų valstybių, nėra būtinas. Tai ne humanitarinis veiksmas, nes agentas veikia prieš priimančią, o kartais, prieš savo, valstybę ir gali padaryti, padaro rimtos žalos nacionaliniam saugumui“, – sakė G. Jasutis. 

Jis tikino, kad žvalgyba ir kontržvalgyba yra natūrali kiekvienos valstybes nacionalines saugumo politikos dalis ir egzistuoja atitinkamos institucijos, kurios atlieka šį darbą. 


Rašyti komentarą...
Z
Zmogeliukas zalias
2019-10-27 18:40:31
Pranešti apie netinkamą komentarą
Apie karbauskio maiseli kodel nerasote?
Atsakyti
-2

J
Jokūbas
2019-10-27 17:49:25
Pranešti apie netinkamą komentarą
Niekas nedaroma šiaip sau, be tikslo. Todėl, kokiu tikslu parašytas šis straipsnelis - pasakėčia apie rusų žvalgą - šnipą, ir paskleistas skaitmeninėje reklamoje? Kokia jo moralė vartotojiškai visuomenei?
Atsakyti
-1

G
Gulbinas
2019-10-27 20:04:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
O kieno šnipas yra Širiūga?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų