Pastaruoju metu tiek žiniasklaidoje, tiek privačiuose forumuose daugėjant neigiamų atsiliepimų apie medicinos darbuotojus, visai netikėtai teko susidurti su kitokia realybe.
Mano tėvelis - Algirdas Juozapas Radavičius, skundėsi sunkiai pakeliamais pilvo skausmais. Tiek jis, tiek kiti šeimos nariai įtarė apsinuodijimą, todėl jam buvo nupirkti visi būtini vaistai skausmui numalšinti.
Situacija nesikeitė, tačiau šeima manė, kad esami medikamentai išspręs ligonio problemą, todėl jo žmona išvažiavo į savo butą, o vyresnysis sūnus leido laiką žvejodamas.
Aplinkybėms susiklosčius, atsiradęs tėvelio namuose, pamačiau siaubingą vaizdą: sveikata pablogėjo tiek, kad jis jau dejavo balsu. Taigi rugpjūčio 07 d. apie 16:43 val. iškvietus 28-ąjį Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties ekipažą, kurį pasak rugpjūčio 26 d. apklaustos vyriausios šios stoties gydytojos Violetos Čiegienės, sudarė medikas Arūnas Vytėnas, bei vairuotojas Linas Vaitonis, kurie tarsi giminės, išnešė pacientą į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir išvežė į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę Antakalnyje.
Stebėtinas buvo šių medikų operatyvumas: talentingo chirurgo Andriaus Karpavičiaus rūpesčiu, mano tėveliui buvo suteikta visa būtina medicinos pagalba-pradedant kraujo bei rentgeno tyrimais, baigiant lašelinių pastatymu. Priėmus sprendimą dėl hospitalizacijos, pacientą ne mažiau rūpestingai sutiko visas gyd. Jono Činčiko vadovaujamo šios ligoninės Abdominalinės chirurgijos skyriaus kolektyvas-pradedant žinomu chirurgu Žygintu Geniu, A. J. Radavičiaus palatos gydytoju Valentinu Bartašiūnu-kuris rūpinosi pacientu po gydymo reanimacijos skyriuje, baigiant medicinos seselėmis - Aivai Kairytei, Veronikai Sakalauskaitei, Natašai Žurovai, Jovitai Mickuvienei, Boženai Jočienei, Angelei Simuntienei, kuri pacientui statė zondą bei drauge su kolegėmis - lašelines.
Pirmą kartą gyvenime sutikau tokius nuostabius bei rūpestingus medikus, kurie visi kaip vienas tapo antra mano tėvelio šeima.
Nors rentgeno nuotraukos neparodė aiškių paciento sveikatos sutrikimų, gydytojai A. Karpavičius ir Ž. Genys įtarė rimtus žarnyno ar vidaus organų sutrikimus. A. J. Radavičiui praeityje buvo diagnozuota akmenligė, tačiau ji nekėlė jokių sveikatos problemų, todėl buvo pamiršta. Operacija užtruko dvi su puse valandos, kurios man užsifiksavo kaip kupinas nežinios ir pergyvenimų laikas. Rugpjūčio 08 d., apie 01:30 val. iš operacinės išėjęs anesteziologas Sergejus Novopolskis pranešė, kad tėveliui buvo trūkusi tulžies pūslė ir kad jis garantuotai butų miręs jei mano rūpesčiu nebūtų hospitalizuotas. „Šimtu procentų būtų miręs, ir dar neaišku kaip bus!“- sakė S. Novopolskis.
A. J. Radavičių išvežus į reanimacijos skyrių, gyd. Ž. Genys maloniai paspaudė man ranką ir pasakė: „Svarbiausia, kad Jūsų tėvelis pasveiktų!“ Tą naktį su viltimi palikdamas ligoninę taksistui pasakiau: „Išplėšiau savo tėvelį mirčiai iš nagų! Vadinasi, buvo verta, kad gimiau!"
Viską padariau, kad išgelbėčiau tėvelį, beliko pasitikėti daktarais ir melstis Dievui bei Šv. Didakui, kuris pasak liudytojų, paslaptingai išgydė daugybę žmonių.
Gyd. Gintauto Beržanskio vadovaujamame reanimacijos skyriuje A. J. Radavičius buvo globojamas ne mažiau rūpestingai ir dėmesingai. Skyriaus darbuotojai - gyd. Kristina Lingevičienė, Jekaterina Juzeliūnienė, slaugytojai Antanas Navickas, Irina Rumbutienė, Dainius Varnauskas ir Ala Lido tarsi broliai nepertraukiamai rūpinosi pacientu beveik keturias paras: nuolat stebėjo jo sveikatos būklę, leido vaistus ir statė lašelines. Netikėjau, kad šioje ligoninėje yra tokio aukšto lygio medikų.
Reiškiame kuo nuoširdžiausią padėką Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos stoties bei Vilniaus universitetinės ligoninės kolektyvui, kurie padarė viską, kad mano tėvelis liktų gyvas. Žiūrėdamas į po langu šlamančius beržus, A. J. Radavičius džiaugiasi, kad sugrįžo namo.
Ž. Radavičius
