"Atgimimas"
2008 m. rugsėjo 16 d.
„Seimas tapo kriminalizuota institucija. Svarbiausi valstybės gyvenimo sprendimai priimami ne Seime ir net ne Vyriausybėje, o privačiuose kabinetuose“, – po metų darbo Seime tvirtina Kęstutis Čilinskas. Patyręs, kas dedasi tautos atstovybėje, artėjančiuose rinkimuose dalyvauti jis atsisakė.
„Atgimimo“ pakviestas kalbėtis apie tai, kodėl į didžiąją politiką – viešąją sritį – veržiasi teisti ir per šią kadenciją ne kartą susikompromitavę asmenys, K.Čilinskas pabrėžė, kad visa tai būdinga oligarchinėms valstybėms, kuriose monopolinis korumpuotas kapitalas yra suinteresuotas remti nesąžiningą parlamentą ir vykdomąją valdžią.
Tokioje valstybėje įbauginamos valdžios kontrolės, teisėsaugos institucijos ir įstatymais apribojama jų pareiga ir teisė ginti šalį nuo nusikalstamų grupuočių. Tokioje valstybėje, kaip jis sako, viskas yra perkama ir parduodama – net garbė.
„Likau romantikas daugiau savo atžvilgiu, tuo tarpu dėl valstybės valdymo didelių iliuzijų nebeturiu. Lietuva nebėra teisinė valstybė ir iš oligarchinės santvarkos neišsikapstysime dar ilgai“, – „Atgimimui“ tvirtino jis. Apie tai – žurnalistės Džinos Donauskaitės užrašytos K.Čilinsko mintys.
Kodėl į viešąją politiką veržiasi nusikaltėliai
„Yra kelios priežastys reiškinio, kodėl į Seimą veržiasi asmenys, kurie yra teisti arba kuriems gresia baudžiamoji atsakomybė. Pirma priežastis ta, kad tam tikra visuomenės dalis yra pakankamai kriminalizuota. Ji neblogai gyvena likusios didžiosios visuomenės sąskaita – nusikalstamu, neteisėtu būdu, išnaudodama korupcinius ryšius su valdžia, ji perima materialines visuomenės vertybes ir kuria monopolijas. Tai mes matome energetikos srityje. Būtent šiai visuomenės daliai reikia kriminalizuoto Seimo ir kriminalizuotų Seimo narių. Juk jei bus sąžiningi Seimo nariai, ji negalės pasiekti savo tikslų: neteisėtai privatizuoti valstybės turto, pavyzdžiui, energetikos dalies, neteisėtai, su papirkimais gauti palankius jai įstatymus.
Iš sąžiningo Seimo oligarchai nieko negalėtų išpešti. Oligarchinis verslas – ne šiaip verslas. Normalūs verslininkai nuo oligarchų labai kenčia.
Antra priežastis, kodėl partijų rinkimų sąrašų viršūnėse matome susitepusius asmenis, yra ta, kad Seimas jiems reikalingas kaip priebėga, kad jie galėtų išvengti atsakomybės. Seimo nariui suteikiama teisinė neliečiamybė. Praktika rodo, kad tai puikiai veikia.
2000–aisiais, po Seimo rinkimų, su Naująja sąjunga atėjo nauji politikai, turėję baudžiamųjų bylų šleifą. Matėme, kaip buvo pašalinamas prokuroras, o bylos nutraukiamos. Ne tik politikai, bet ir verslo kriminaliniai elementai įsitikino, kad valdžios institucijos yra neblogas būdas pabėgti nuo baudžiamojo persekiojimo.
Nusikaltėlių ėjimas į valdžią yra ne tik korupcinės monopolinės oligarchijos, bet ir šiaip kitų kriminalinių sluoksnių tikslas. Kriminalinį šleifą turintys Seimo nariai yra tikri pagalbininkai, sąjungininkai, jie turi silpnų vietų, juos galima patampyti už to šleifo ir jie balsuos taip, kaip ir reikia. Tai yra savi žmonės – sava ir mąstysena.
LEO LT vainikavo oligarchiadą
Istorija apie didelės dalies energetiką valdančios LEO LT akcijų – beveik 40 procentų – perdavimą „Maximos“ savininkams rodo, kad Seimas visiškai priklauso nuo oligarchų. Atominės elektrinės įstatymo svarstymas buvo labai skubotas. Atrodytų, kad tokį klausimą kaip tik reikėtų svarstyti gana ilgai, o ne per keletą dienų. Tačiau parlamentarai susidūrė su stresine situacija, viskas buvo suorganizuota taip, kad niekas su dokumentais nespėtų susipažinti. Su dokumentais susipažino vos keli Seimo nariai, bet ir juose nebuvo jokios informacijos apie tikrąją „Maximos“ savininkų valdomos VST vertę. Tik dabar atsiranda informacijos apie tai, kaip oligarchai daug kartų dirbtinai padidino savo kapitalą, jį išsunkė, t.y. išsimokėjo dividendus, ir numetė išsunktus popierius, o ne kokį nors turtą, valstybei ir už tai dar gavo valdyti Lietuvos energetiką.
Nors formaliai LEO LT bendrovėje valstybės akcijų yra daugiau, bet visas valdymas sutvarkytas taip, kad būtų privačių savininkų rankose. Ten yra tik vienas kitas valstybės atstovas, jis negali daryti įtakos, neturi jokių teisių ir galios pakeisti privačių savininkų sprendimų.
Aš tvirtinu, kad su LEO LT atsiradimu Lietuvoje baigėsi formuotis oligarchinė valstybė. Nes labai daug milijardų turto buvo perduota privačiai grupei, kuri kontroliuoja situaciją ne tik energetikoje, bet ir visoje valstybėje. Štai, pavyzdžiui, šiomis dienomis Lietuvos Ministras Pirmininkas kalbėjosi su Baltarusijos pirmininku dėl atominių elektrinių statybos. Jis pasakė, kad, žinote, aš dabar jums nieko nebegaliu pasakyti, jums reikia kreiptis į LEO LT su atomine elektrine susijusiais klausimais. Kitaip tariant, G.Kirkilas energetikos politikos jau nebegali spręsti, kad, neduok Dieve, kažką ne taip pasakytų. Mat tada „Maximos“ savininkai duotų jam per galvą: „Ką tu čia pasakei, mes visai kitaip galvojam.“
Taigi visas pelno ir kapitalo pasiskirstymas priklauso nuo privačių savininkų. Jie žiūrės, kur jiems naudingiau, kur jie gaus daugiau kapitalo ir pelno. Pagal sandorį su valstybe energetika „Maximos“ savininkams atiduota tam, kad jie siektų pelno. Tai jie, žinoma, turi teisę spręsti, kaip jiems to pelno geriau siekti. Pavyzdžiui, padidinti tarifus, o po dvejų metų akcijas parduoti kokiam „Gazpromui“. Atominės elektrinės LEO LT nė nesiruošia statyti. Taigi G.Kirkilas parodė, kad jau nebe Vyriausybė yra valdžia energetikoje.
Kaip žinome, Europos Komisija pareiškė, kad LEO LT sandoris buvo neteisėtas – prieštarauja Europos teisei ir pareikalavo naujų Lietuvos sprendimų. Na, bet aš manau, kad Vyriausybė išsisuks – ne veltui ten nusiuntė savo atstovą Aleksandrą Abišalą.
Kaip veikia kriminalinis Seimas
Pagal Seimo Statutą, jei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadose sakoma, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, jis negali būti svarstomas. Dėl įstatymo, kuriuo buvo sukuriama LEO LT ir perduodama visa valstybinė energetika, o didelė dalis atiduodama privačiai monopolinei grupei – be konkurso, neprivatizuojant ir nieko už tai nemokant, Teisės ir teisėtvarkos komitetas padarė išvadą, kad tai prieštarauja Konstitucijai. Tačiau Seimas to visai nepaisė. Jis ramiai nubalsavo, kad reikia projektą svarstyti toliau.
Bet tai dar ne viskas. Dėl neteisėto energetikos verslo perleidimo buvo kreiptasi į Generalinę prokuratūrą ir į ES institucijas. Ir tada, manau, parlamentarai pradėjo galvoti apie atsakomybę.
Taigi labai skubiai, prieš atostogas, skirstantis Seimui, Seimo Statutas buvo pakeistas. Priimta nuostata, kad, jeigu Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadoje sakoma, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, turi būti teikiamos Konstitucijos pataisos ir jis gali būti svarstomas toliau, jei to pageidauja Seimo dauguma.
LEO LT atveju Konstitucijoje parašyta, kad „vartotojų teisės ginamos“. Vietoj to reikėtų įrašyti, kad „vartotojų teisės neginamos“, Konstitucijoje parašyta, kad negalima tokio kapitalo koncentruoti vienose rankose, vadinasi, ir šį straipsnį reikėtų keisti.
Taigi nuo šiol galima priimti Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, jeigu dauguma Seimo narių balsuoja už. Visa tai – išraiška, kaip veikia kriminalizuotas Seimas.
Net reikalingas įstatymui priimti balsų skaičius buvo kruopščiai susumuotas. Kokiais būdais, aišku, aš neturiu įrodymų, bet parlamentarai kalbėjo, kad šiai procedūrai išleista 50 mln. litų.
Buvo, kad žmonės nebalsavo už Vyriausybės teiktą Atominės energetikos įstatymo projektą, bet oligarchinė viršūnė labai lengvai gali sukurti tą daugumą, kurios reikia įstatymui priimti. Pakeisti net ministrai. Naujosios sąjungos socialliberalų partijos atstovai gavo ministrų postus ir štai – šita frakcija balsavo už Vyriausybės siūlomą Atominės energetikos įstatymo projektą. Mainai neblogi.
Taip pat ir su Darbo partijos balsais. Viktoras Uspaskichas ir man, ir kitiems parlamentarams rašė laišką, kuriame piktinosi LEO LT projektu, sakė, kaip galima atiduoti energetiką vienai bendrovei veltui. Paskui nuomonę pakeitė. Ir V.Uspaskichas tapo laisvas, ir į Maskvą išvažiavo laisvas, jo baudžiamoji byla dėl juodosios buhalterijos buvo nukelta po rinkimų. Taigi galima su ja atsisveikinti – išrinktas į Seimą jis gaus teisinę neliečiamybę.
Teisėsauga bijo oligarchų
Seimo narių grupė dėl LEO LT sandorio kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Prašėme, kad būtų kreiptasi į teismą, kad tą sandorį jis pripažintų negaliojančiu ir, kol byla vyks, būtų sustabdytas sandorio veikimas. Bet prokuratūra, matyti iš atsakymų, net nedrįsta pagalvoti, kad galėtų tokias viršūnes paliesti. Mano manymu, prokuratūra kol kas rodo didesnę drąsą tik tam tikro lygio kriminalinių politikų atžvilgiu – savivaldybių politikų arba tų, kurie yra silpni, mušami, nuvaromi iš valdžios stipresniųjų. Tačiau prokuratūra, matyt, nedrįsta nė susapnuoti, kad galėtų pradėti bylą prieš „Maximos“ savininkus.
Teisėsauga žino, kas yra reali valdžia Lietuvoje. Ir ta reali valdžia gali nepaklusniuosius lengvai išmesti iš sistemos.
Generalinio prokuroro skyrimo tvarka yra gana sudėtinga – nemanau, kad prokuratūra iš principo turėtų bijoti Seimo. Taip lengvai generalinio prokuroro nenuverstum. Manau, kad generalinė prokuratūra galėtų turėti daug informacijos apie politikus ir galėtų būti drąsi. Tačiau jos atstovų elgesys rodo, kad, ko gero, ne viskas gerai yra pačioje prokuratūroje. Galbūt joje yra kokių nors problemų ir bijoma, kad jos bus paviešintos. Taigi turime pusiausvyrą – prokuratūra neliečia oligarchų ir su jais susijusių politikų.
Štai Vyriausybė, vykdydama oligarchų valią, Seimui pateikė Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektą, kuriame numatytė apsunkinti prokuratūros galimybę teisme ginti viešąjį interesą. Šioje pataisoje rašoma, kad gindama viešąjį interesą prokuratūra teismo išlaidas turi apmokėti iš savo lėšų. Aš esu tikras, kad tai susiję su Seimo narių žingsniu – su bandymu prokuratūrą įtikinti, kad ji gintų viešąjį interesą. Valstybė iki šiol finansuodavo viešojo intereso gynimą. Jeigu valstybę apiplėšia sukčiai, tai prokuratūra duoda teismui ieškinį, kad sugražintų valstybei prarastą turtą. Prokuratūra negali finansiškai viena atsakyti už bylinėjimąsi. Kitaip tariant, kažkas Vyriausybėje labai nori, kad nebebūtų ginamas viešasis interesas.
Pataisa dar nepriimta, bet aš esu tikras, kad kriminalinis Seimas ją palaimins. Taigi matome, kad įstatymų leidėjo ir Vyriausybės darbas yra sudaryti šiltnamio sąlygas kriminaliniam oligarchiniam monopoliniam kapitalui. Ginant oligarchiją Vyriausybė ir Seimas stengiasi nusikalstamus sluoksnius apginti nuo teisėsaugos. Stengiamasi, kad teisėsauga būtų suvaržyta.
Oligarchizmas – sunki liga
Aš, kaip ir politologai, visuomenės veikėjai, irgi raginčiau eiti balsuoti. Bet raginčiau balsuoti prieš visus. Tiesiog braukti visą sistemą. Tai būtų signalas. Jeigu eini balsuoti už vieną iš sistemos grandžių, nesvarbu, kad ir už ką balsuotum – vis tiek balsuosi už sistemą. O ši sistema juk į valdžią atvedė oligarchiją ir sukūrė oligarchinę valstybę. Žinoma, partijose yra puikių žmonių, su jais norėčiau ir ateityje dirbti – nesvarbu, iš kokios partijos jie būtų. Bet aš kviečiu nepritarti oligarchinei sistemai.
Atėjome į oligarchinės laukinės rinkos etapą. Oligarchinė valstybė ir laukinė rinka yra viena nuo kitos neatsiejamos. Viskas perkama ir parduodama iki paskutinės garbės lašo.
Tuo oligarchinė sistema ir yra baisi. Tegul niekas nemano, kad tai grupei oligarchinių turčių kas nors pavydi. Priešingai, turto gviešimasis yra nelaimė, tai yra liga – nieko kita kaip ligos aš čia neįžvelgiu. Kaip sunku yra sąžiningam verslui, eiliniams žmonėms, sąžiningiems politikams. Juk tokia valstybės valdymą apėmusi liga draudžia jiems kalbėti teisybę, draudžia teisėtą elgesį, reguliuoja visų institucijų veiklą taip, kad nebūtų ginamas įstatymas.
Jeigu turčiai tik pasiimtų tuos milijardus, tai aš jiems dar duočiau, kad jie tik tylėtų ir ramiai sėdėtų. Bet jie negali. Tokio pobūdžio žmonės – oligarchai – nori turėti ne tik pinigų, bet ir savo rankose sutelkti visą įmanomą valdžią. Kapitalo valdžią, politinę valdžią, žiniasklaidos valdžią.
