Kad Vilniaus merui netrūksta polėkio, man atrodė jau seniai. Vis dėlto net mane meras sugebėjo nustebinti, kreipdamasis į prokuratūrą dėl mano pateiktų Seimui Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisų, kurios neva nuskurdino Vilniaus savivaldybę dvidešimčia milijonų litų. Kadangi ponas meras savo žygdarbį įgarsino „su patriūbočiais“, tenka ir man savo trigrašį į viešąjį diskursą įkišti.
Taigi, kiek suprantu iš plačiai iškosėtų savivaldybės pranešimų spaudai, pono mero nuomone, „piktnaudžiaudama tarnyba ir aplaidžiai vykdydama” man pavestas pareigas padariau du dalykus: kažką (nesuprantu ką, bet apie tai vėliau) padirbau su neregistruotu, bet faktiškai naudojamu turtu, kažką, kas atvėrė kažkokias „piktnaudžiavimo landas“. Na ir žinoma, atleidau nuo mokesčio lizingo bendroves, kurios sumokėjo mažiau mokesčio už išlizinguotą nekilnojamąjį turtą. Kai kurie žmonės, vertindami pagal savo sugedimo laipsnį, galvoja, kad ne už gražias akis. Tie, kurie nemoka skaičiuoti, nesupranta, kad mokesčiai tai dėl to nesumažėjo. Bet apie tai vėliau.
Visas šokis vyksta apie Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo eilės straipsnių pakeitimo projektą, kuris Seimo duomenų bazėje įregistruotas numeriu XIP-2533. Kaip teigia šio projekto pakankamai netrumpas aiškinamasis raštas, įstatymo projektu buvo siekiama kelių tikslų – suvienodinti banko paskola ar lizingo būdu finansuoto nekilnojamojo turto apmokestinimo sąlygas, nes ekonomine prasme tai tas pats sandoris. Taipogi, leisti ateityje lanksčiau reaguoti į NT vertės smukimus ir masinius pervertinimus atlikti dažniau nei kas 5 metus, jeigu kainos pasikeičia itin ženkliai, reglamentuoti Viešosios ir privačios partnerystės būdu vykdomuose projektuose sukurto turto apmokestinimą, kuris lig šiol nebuvo reglamentuotas, nes pati PPP (private public partnership) į mūsų gyvenimą atėjo neseniai.
Besikreipiantys į prokuratūrą teigia, kad įstatymo projektas, vėliau virtęs įstatymu, kažkokiu būdu sudarė sąlygas vengti mokesčio nevykdant įstatymo prievolės registruoti baigtus statinius, nors jie faktiškai naudojami. Mon Dieu!! Kažkas dievaži nemoka skaityti! Arba turi teksto suvokimo problemų – įstatymas visada teigė ir dabar teigia visiškai priešingą dalyką: net neregistruotas, bet faktiškai naudojamas statinys YRA mokesčio objektas ir mokesčiai už jį turi būti mokami. Ir ta nuostata nuo pat NT mokesčio įstatymo priėmimo nustatyta būtent tam, kad pažeidėjai, vengiantys „priduoti“ baigtą statinį, negalėtų išvengti mokesčio vien dėl to, kad nevykdo įstatymo nustatytos pareigos. Tai, kad tokį turtą sunku nustatyti ir jam nesuformuosi automatinės mokesčio prievolės iš Registrų centro duomenų bazės (duomenų registre juk nėra, tame ir visa pažeidimo esmė) yra reali problema ir ne vien Lietuvoje (Pietų Europos šalyse Lietuvos poilsiautojai neabejotinai matė ir gidai jiems aiškino, kad nesibaigiantis kokio trečio aukšto montavimas gyvenamajam namui kokioje Turkijoje paprastai atliekamas tam, kad būtų išvengta NT mokesčio – neva „namas dar nebaigtas“). Taigi, problema yra – kontroliuoti sunku, bet niekaip neaišku, ką meras nori pasakyti apie įstatymą? Šimonytę? Kubilių?
Kad įstatymas turėjo apmokestinti tik pabaigtą ir priduotą turtą? Tai juk čia ir būtų landa piktnaudžiavimui vengiant tokios registracijos! Kad įstatymas turėtų apmokestinti bet kokį nebaigtą statinį ir tada, kai projektas dar tik vystomas? Juk turbūt ne? Taigi, įstatymas apmokestina tai, ką ir turi apmokestinti – turinį, o ne formą, t.y. faktiškai naudojamą turtą, net tada, kai jo savininkas vengia turtą įregistruoti. Įstatymo pakeitimai, apie kuriuos čia vyksta visas šaršalas, nieko tuo klausimu nepakeitė – turbūt mero padėjėjai, pastebėjo, kad nuostata, buvusi įstatymo 7 straipsnyje, tiesiog iškeliavo į kitą (4) straipsnį, visiškai nepakeisdama ir nesusiaurindama pareigos mokėti mokestį ir pažeidėjams. Jeigu mero netenkina, kaip efektyviai įstatymo nuostata yra taikoma, t.y. kaip daug išaiškinta pažeidėjų, piktybiškai neregistruojančių pabaigtų statybų, aš merą galiu suprasti, bet nesuprantu, kodėl dėl ilgametės problemos susijautrinta tik dabar? Ir dar tokiu keistu būdu, užuot ieškant bendradarbiavimo su statybų priežiūrą atliekančiomis institucijomis ir mokesčių administratoriais formų, kad tokie atvejai būtų greičiau išaiškinami. Tad kur čia Šimonytės piktnaudžiavimas tarnyba ar aplaidus pareigų vykdymas? Nebent merui atrodo, kad aš asmeniškai turėjau visus tokius statinius išaiškinti.
Pirmuoju tad „kaltinimu“ lieka tik gūžtelėti pečiais – kažkas kaip naują bando pateikti seną problemą, kuri netgi nėra Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo problema, o tik apsunkina jo vykdymą. Antruoju klausimu, matyt, reikia detalesnių paaiškinimų, nes meras paėmė „aukštą natą“- ne visai subtiliai bando sudaryti vaizdą, kad buvo padarytos kažkokios lengvatos lizingo bendrovėms ir gal net, suprask, ne už ačiū. Taigi, pažiūrėkim, kas buvo padaryta.
Pažiūrėjimui pasinaudokime paprastu palyginimu, kur Jonas ir Antanas perka po butą, tik vienas perka už banko paskolą, o kitam pirkinį finansuoja lizingo bendrovė. Jonas, nusipirkęs butą iš karto tampa jo formaliuoju savininku, nors yra buto vertę ir palūkanas skolingas bankui, todėl prievolių įvykdymui butą bankui įkeičia. Jo galimybės laisvai disponuoti turtu, švelniai tariant, sąlyginės. Tačiau nekilnojamojo turto mokesčio Jonas nemoka (jeigu nėra milijonierius) – gyventojams nuosavybės teise priklausantis gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas yra nuo mokesčio atleistas. Kas atsitinka Antanui, kuriam pirkinį finansavo lizingo bendrovė? Lizingo bendrovė išlieka formaliu turto savininku iki paskutinės įmokos sumokėjimo dienos, nors turinio požiūriu Antanas naudojasi turtu iš esmės tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Jonas. Lizingo bendrovė būdama formali turto savininkė turi mokėti už tokį turtą NT mokestį, nepaisant to, kad jis yra gyvenamosios paskirties ir jame gyvena eilinė šeima, kuri taps to turto savininke, kai tik išsimokės turto vertę ir palūkanas. Ar lizingo bendrovė moka NT mokestį iš Šventosios Dvasios? Ne, ji padidina lizingo gavėjo mokamas palūkanas. Tokiu būdu Antanas sumoka turto mokestį už turtą, už kurį jam jokio mokesčio mokėti nepriklausytų, jeigu jis butui pirkti
INGRIDA ŠIMONYTĖ
