Lietuvos dailės muziejus kviečia į dailininkių Honoratos Razmienės ir Irenos Vabalienės tekstilės kūrinių parodą „LINO SUTARTINĖS“, atidaromą rugsėjo 16 d., antradienį, 17 val. Vilniuje, Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22).
Šioje tekstilės parodoje eksponuojami per 60 darbų. Kūriniai surinkti iš LDM, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės, Panevėžio kraštotyros muziejų, Panevėžio linų kombinato bei dailininkių asmeninių ir kitų privačių kolekcijų.
Honoratos Kėkštaitės-Razmienės (gim. 1930 m.) tekstilės kūriniai parodoje pateikiami tarsi dviejuose skyriuose: retrospektyviniame ir dabartiniame, nūdienos. Žiūrovai supažindinami su didžiagabaričiais lino reljefais, kameriniais portretais, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos dailės muziejuje, keli –Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune ir privačiose kolekcijose. Sovietiniu laikotarpiu didelio formato lino reljefai buvo eksponuoti daugelyje tarptautinių parodų (ne vienoje EXPO parodoje) ir apdovanoti, pvz., 1978 m. vadinamųjų socialistinių šalių antrojoje tekstilės kvadrienalėje. XX a. 7–8-ąjį dešimtmetį Lietuvos tekstilininkams susidomėjus gobelenine audimo technika, sintetinių siūlų ir medžiagų įvairove, spalvų varsomis, H. Razmienė išliko ištikima linui – rėmėsi natūralia jo spalva ir formos galimybėmis.
Menininkė visada buvo griežtos, dažnai simetriškos kompozicijos šalininkė ir fluidiškoje, tekančių formų ir mirguliuojančių spalvų Lietuvos tekstilės panoramoje išsiskyrė racionaliu mąstymu, intelektualiais sprendimais. Naujausius kūrinius dailininkė traktuoja jau ne tik ir ne tiek kaip tekstilės, bet kaip šiuolaikinius darbus, sukurtus naudojant įprastas tekstilės medžiagas (liną) ir netradicines (medį, stiklą, odą, etnografinius objektus ir kt.). Retrospektyvinę ir šiandieninę parodos dalį jungia mišri ir vadinamoji autorinė technika, leidžianti iš lino pluošto, nenaudojant karkaso, papildomų stangrinančių medžiagų sukurti aukštą reljefą, formuoti liną skulptūriškai, trimatiškai. Tik retrospektyvinio etapo darbuose dažniausiai vaizduojamos figūrinės kompozicijos, o dabartiniai kūriniai labiau instaliacinio pobūdžio – jiems reikėtų specialiai organizuotos erdvės, jie priklausytų asambliažams, horeljefiniams ar trimačiams skulptūriniams lino darbams. Tokius kūrinius dailininkė eksponavo pastaraisiais metais grupinėse tekstilės parodose, tarptautiniuose lino simpoziumuose ir kt.
Šioje parodoje eksponuojami kūriniai, sukurti naudojant tik liną, ir tai leidžia susidaryti pilną vaizdą: kaip nuo figūrinių, didžiaformačių darbų keliaujama abstrakčių, skulptūrinių formų link, kur didžiulės reikšmės monochrominių darbų modeliuotei turi šviesos ir šešėlių žaismas, meniškai įprasminti faktūriniai bei tekstūriniai eksperimentai. 1959 m. baigusi Lietuvos valstybinį dailės institutą Honorata Kėkštaitė-Razmienė daug dešimtmečių (nuo 1962 m.) dėstė drabužių modeliavimą. Tai nulėmė jos kūrybos savitumą, kostiumų modeliavimo profesinės patirties susipynimą su šiuolaikinės tekstilės raida. Ši paroda demonstruoja savotišką ilgo ir produktyvaus kūrybinio darbo kelionę ir atrodo kaip logiškas bei meniškai įteisintas siekis būti šiuolaikiška nesiverčiant per galvą, o natūraliai, pritampant ir absorbuojant naujausio meno tendencijas.
Tekstilininkė ir kostiumų dizainerė Irena Vabalienė (gim. 1935 m.) yra itin savita ir kūrybinga menininkė. Į dailiąją tekstilę ji atėjo iš kostiumo dizaino (arba kaip anuomet buvo įprasta vadinti rūbų modeliavimo) srities – itin egzotiškos, keistos ir „nerimtos“ sovietiniu laikotarpiu dailininko specialybės, kurią ji įgijo 1968 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute. Daugybę metų dailininkė projektavo kostiumus kino filmams (režisieriaus Raimondo Vabalo filmams – „Skrydis per Atlantą“, „Miškais ateina ruduo“, „Mainai“, „Rungtybės nuo 9 iki 9“, „Smokas ir Mažylis“, „Akmuo ant akmens“; kitų režisierių kūriniams – Gyčio Lukšo „Vakar ir visados“, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus ir Raimondo Banionio filmams), televizijos filmams, teatro spektakliams (Panevėžio dramos teatre, Operos ir baleto teatre), choriniams kolektyvams (moterų chorui „Eglė“) ir ansambliams. 1967 m. menininkė buvo apdovanota medaliu ir diplomu 1967 m. tarptautiniame madų festivalyje Maskvoje.
Nepriklausomybės metais net šešios Lietuvos aukštosios mokyklos (Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos veterinarijos akademija) gali didžiuotis Irenos Vabalienės sukurtais originaliais kostiumais rektoriams, senato atstovams, vėliavomis, ženklais ir kt. darbais.
Irena Vabalienė gimė Žemaičių Kalvarijoje ir vaikystėje leisdamasi nuo kalvų sudrožė tris poras klumpių. Tarp XX a. antrosios pusės menininkių ji išsiskyrė netikėtu meniniu įvaizdžiu – vaikščiodama sostinės senamiesčio gatvėmis nuolat ryšėjo įvairias skareles kaip tikra žemaitė. Į Lietuvos tekstilę neatėjo tol, kol „neatrado“ lino – savo medžiagos ir savitos technikos. Ji naudoja natūralias ir tikras lietuviškas medžiagas, nepripažįsta jokios chemijos.
1973 ir 1985 m. tekstilės parodose dailininkė Lietuvos dailininkų sąjungos buvo apdovanota už savitus ir meniškus, autorine technika sukurtus tekstilės meno kūrinius (natūraliu neverptu lino pluoštu siuvinėtus kilimus). Menininkė nuolat eksperimentuoja, ieško naujų, neregėtų atlikimo būdų, tarsi sunkindama ir taip nelengvą tekstilininkės bei kostiumų dizainerės triūsą, pvz., naudojasi replėmis ir yla siuvinėja odą. Visus darbus atlieka pati, be pagalbininkų.
Ekspozicijoje išsiskiria jos unikalia technika atlikti žymių mūsų rašytojų portretai – Žemaitės, Maironio, Simono Daukanto, Jono Biliūno, Salomėjos Nėries ir kt. Vabalienės kūrinių yra ir visuomeniniuose interjeruose - Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje, Panevėžio linų kombinate ir kt.
Dailininkė brangina savo profesinį prestižą, niekad nedalyvavo ir nedalyvauja tekstilės parodose vien dėl dalyvavimo. Jos trys personalinės parodos, surengtos 1986, 1995 ir paskutinioji 2006 m. Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, dar kartą visiems priminė šios tekstilininkės ir kostiumų dizainerės reikšmingą vietą Lietuvos meno lauke.
Paroda veiks iki spalio 19 d.
