Rusijoje internete jį vadina „PatysŽinoteKas“. Ir visi supranta, apie ką kalbama. Neseniai pasirodė vieno iš stambių Rusijos IT veikėjų memuarų knyga apie interneto pradžią toje šalyje ir plėtrą. Joje šios mūsų rubrikos herojus vadinamas „Dizaineriu“ – būtent didžiąja raide. Ir vėl visiems buvo aišku, apie ką pasakojama.
Artemijus Lebedevas atvažiavo į Vilnių perskaityti paskaitos Lietuvos dizaineriams apie tai, ką reikėtų ir ko nereikėtų daryti, apie tai, kad svarbiau idėja negu barokiniai ar rokokiniai papuošalai. Tiesą sakant, beveik tokias pačias paskaitas jis skaito kasdien savo interneto svetainėje – „verslo linčas“ skyrelyje.
Čia savo darbus gali atsiųsti recenzuoti kas nori – iliustratoriai, dizaineriai, fotografai. Dažniausiai reikia tikėtis ne juokais gauti į liūlį. Nereta tokia „išsami“ recenzija: „Jūsų vizitinė – mėšlas.“ Beje, gal bus įdomu susipažinti su „linčiavimo“ taisyklėmis: „Linčiavimo taisyklės itin paprastos – būti recenzuotas panoręs dizaineris atsiunčia paveiksliuką – iliustraciją, tinklalapį, logotipą, reklamos maketą, knygos viršelį, objektą ir t. t. – o jį arba aš (Artemijus Lebedevas), arba kitas meno direktorius, arba studijos dizaineris nešališkai komentuojame būdinga kiekvienam iš mūsų maniera.
Geriau mums užduoti konkretų klausimą. Pavyzdžiui: „Mano viršininkas mano, kad logotipas kairėje geresnis, kas teisus?“ Arba: „Ar gerai išdėliotos reklamjuostės tinklalapyje?“ Mes pasirengę pasidalyti savo pastabomis, duoti patarimų. Komentaruose pasitaiko nenormatyvinės leksikos, bet ji yra neatskiriama dizainerio darbo dalis.“
Atrodo, kad trisdešimt dvejų metų menininkas (gimė Maskvoje 1975 metų vasario 13 d. 50 cm ilgio ir 3.500 g. svorio) savo gyvenime pasiekė turbūt viską, ko norėjo. Beje, stojo mokytis jis į žurnalistiką, studijų, žinia, nebaigė, nes laisvo dizainerio skrydžio trauka nugalėjo.
Ir todėl dabar yra toks reiškinys (būtent reiškinys), kuris pavadintas „Artemijaus Lebedevo studija“. Su A. Lebedevu kalbasi Aurelijus Katkevičius.
- Kaip dirba jūsų studija?
- Tai kad tai labai didelė įmonė – kaip ji dirba, iš esmės niekas nežino. Dabar įdarbinti šimtas aštuoniasdešimt keturi etatiniai žmonės, o kiek neetatinių – niekas neįsivaizduoja, nes jie niekur nesurašyti. Kaskart paaiškėja, kad yra vis kitaip.
- O kaip kilo studijos idėja?
- Studija kažkaip pati atsirado, niekas jos nesugalvojo, nebuvo ypatingų idėjų.
- Nebuvo verslo plano?
- Na, aš nemoku verslo plano sudarinėti, nemoku jo skaityti. Gal ir galiu įsivaizduoti, kaip reikėtų parašyti verslo planą, bet studija tikrai savaime išaugo – ji vis plėtėsi, o aš tiesiog netrukdžiau. Tai panašu į vaikų auklėjimą – jie gimsta, auga, turi savo charakterį, o vienintelis dalykas, kurį tu gali padaryti – tai, pavyzdžiui, pasakyti, neimk aštrių daiktų, nekišk jų sau į akį. Tai yra atsiranda nedidelių ribojimų. Tas pats ir su studija – ji išaugo pati. O nedidelius ribojimus aš, kaip gimdytojas, pats nustačiau – kai kuriuos dalykus draudžiau ir draudžiu daryti.
- Tavo ir yra tokia funkcija – gimdytojas, dvasinis vadovas?
- Aš tiesiog auklėju šitą vaiką.
- Darbo kryptys yra trys – pramoninis dizainas, interneto dizainas ir iliustracijos, ar ne?
- Ne visai – iliustracijų aš net nelaikau kryptimi.
- Tiesiog, kad žmonės neatbuktų, jie turi piešti, taip?
- Tai tiesiog įdomi veikla, kurią mes nusprendėme išbandyti. Nes toks kiekis talentingų žmonių praeina pro šalį, kad tiesiog nuodėmė jų neįdarbinti. Mums labai gerai sekasi ir atskirti kūrybą nuo komercijos, ir kartu šias dvi puses suderinti. Todėl, jeigu mes imamės kokios nors kūrybos, ji, be abejo, visada yra komercinė, kūryba būtinai parduodama. Tiesiog šiaip sau menais dėl menų mes neužsiimame. O iliustratoriai – jų pradėjo rastis, atėjo žmonių, kurie visai sąmoningai pasirinko iliustratoriaus kelią, beje, daugelis iš jų pradėjo savo veiklą kaip dizaineriai, bet suprato, kad dizainas ne jiems, ir mes tiesiog nusprendėme išnaudoti šią galimybę.
- O kodėl jie nusprendė, kad dizainas – ne jiems? Ar tai tas pats kaip poetui parašyti sonetą ir baltąsias eiles? Dizainas – tai rėmai, į kuriuos ne visi telpa?
- Ne visai. Dizainas – gal tiesiog madingai skambantis žodis daugeliui. Jie mąstė maždaug taip – o, dizainas, tai madinga, o mes mėgstame piešti, vadinasi, būsim dizaineriai. Bet kai jiems teko padirbėti su vienu kitu užsakymu, jie pamatė, kad toks darbas neteikia jokio džiaugsmo, o pirmiausia jie vis dėlto nori piešti.
Mes padedame žmonėms neapgaudinėti savęs – jeigu jie nori vadinti save iliustratoriais ir tik piešti, tegul tai ir daro. O mes dirbame jiems kaip agentūra. Tai yra – randame leidybos namus, įmonę ar redakciją, reklamos agentūrą, kuriems reikia liustracijų – pačių įvariausių tipų iliustracijų: nuo filmų kadruotės iki atskirų paveiksliukų ar nuotraukų. Mes labai smarkiai pakėlėm įkainius rinkoje. Iki tol, kol mes to nesiėmėme, iliustratorius buvo laikomas pigia fotobanko alternatyva, dabar tai jau yra vertingas ir apmokamas darbas. Per mėnesį mes iš viso sukuriame šimtą–šimtą penkiasdešimt iliustracijų – visi pagrindiniai žurnalai tapo mūsų klientais. Nuo to laimi tik iliustratoriai. Mes imam tik agentūros komisinius ir garantuojam kokybę – kad užsakovams mėšlo nepateiksime.
- O jūsų „verslo linčas“ internete – sąmoningas rinkos auklėjimas ar vis dėlto ryšių su visuomene veiksmas?
- Žinoma, sąmoningas auklėjimas – tai grynasis auklėjimas. Nes tai būdas žmonėms pamatyti, kaip mąsto meno direktorius, kuo jis remiasi, kai sako, kad darbas netinkamas. Pareikšti, kad kas nors netinka, daug laiko neužtrunka. Bet daug žmonių iš gryno atmetimo nesugebės padaryti jokių išvadų.
- Labai dažnai meno direktoriaus pasisakymuose galima išgirsti ir užsakovo gaidelę.
- Reikalas tas, kad užsakovas yra paprastas žmogus. Kiekvienas žmogus būna užsakovas. Kai eini į parduotuvę ir perki duonos – tu užsakovas. Todėl labai natūralu, kad yra žmonių, kurie pasiremdami savo gyvenimo patirtimi gali daryti prielaidas apie tai, patiks kas nors žmonėms, laukiantiems dizainerio darbo rezultato, ar nepatiks. Žinoma, aš niekada nepalaikiau nuomonės, kuri gana paplitusi tarp dizainerių, kad užsakovas – tai toks idiotas, iš kurio būtina skubiai išpurtyti pinigų. Aš užsakovą labai gerbiu. Bet. Bet tik iki tos ribos, kai jis nepradeda lipti į svetimą teritoriją. Kai užsakovas pradeda man aiškinti, kas turi būti nupiešta, o ne kokią užduotį jis nori išspręsti, jis būna akimirksniu pasiunčiamas. Tai jam neleidžiama. Muziką jis gali užsakinėti smuklėje – moki dešimtinę ir tau skambina, ko užsigeidei, o pas mus – ne. Tokių užsakovų, kurie mano, kad jeigu jie moka, gali daryti ką nori, mes neimame ir su jais nedirbame.
- O klaviatūra „Optimus“ – kam tau to reikia? Ar tu į tai žiūri kaip į komercinį projektą, ar kaip į žaidimą? (Artemijaus Lebedevo studija sukūrė kompiuterio klaviatūrą, kurios klavišai – maži ekranai, tad jų funkcijos gali kisti priklausomai nuo programinės įrangos ir vartotojų poreikių ir tikslų – VK)
- Dabar man tai svarbiausias artimiausių poros metų projektas. Jeigu žiūrėčiau tik kaip į žaidimą, negaminčiau. Dabar klaviatūra gaminama mūsų fabrikuose Taivane. Vakaruose šitą projektą suprato, mūsų platumose – dar nelabai. Bet tai tikrai patogus daiktas. Mes patys studijoje ja naudojamės. Kai paskelbėme šios klaviatūros paveiksliukus, gavau krūvą laiškų iš pačių įvairiausių žmonių – nuo lėktuvų dizainerių iki programuotojų. Jie rašė, kad tai yra būtent tai, ko reikia.
- Tu gana atidus rusų kalbai. Didelė dalis tavo komentarų internete – apie kalbą. Ar tai plaukia iš šeimos? (Artemijaus Lebedevo mama – Tatjana Tolstaja, garsi rusų rašytoja ir publicistė – VK )
- Aš manau, kad kalba yra pagrindas. Tai niekaip nesusiję su šeima, nes mokykloje ir kalbos, ir literatūros aš turėjau trejetus. Tik kai aš pradėjau rašyti tekstus viešumai, kai atsirado mano tinklalapis, o aš supratau, kad yra auditorija, kuri mane skaito, manyje akimirksniu įsijungė mechanizmas, saugantis nuo gėdos. Aš nenorėjau gauti pastabų, todėl staiga pats tapau raštingas ir pradėjau taisyklingai rašyti. Tuomet, kai suabejoju, kaip rašyti, tiesiog performuluoju sakinį.
- Tame pačiame jūsų tinklalapyje yra greta du tekstai – vienas apie viršutinio dešiniojo kampo emocinį svorį, apie emocinę matricą, o kitas – apie tai, kad nėra jokių taisyklių. Ar tie tekstai vienas kitam neprieštarauja?
- Esu parašęs tokį tekstą, kuris vadinasi „Dizaino dėsniai“, jame kalbama apie tai, kad jokių dėsnių iš viso nėra. Kiekviena taisyklė turi kitą taisyklę, ji esti griežtai priešinga ir paneigia pirmąją. Dizainas – ne mokslas. Dizainas – įdomi ekspertinė profesija.
- Tu daug ką darai, kad dizaino kultūra keistųsi. Ar ji kinta?
- Žinoma, bent jau internete tikrai. Aš žinau, kad viskas, į ką panašus internetas šioje pusėje Atlanto, šiose valstybėse, kur dar supranta rusų kalbą, padaryta su mūsų studijos įtaka. Tai aiškiai matyti.
- Kas bus toliau su šia profesija?
- Neįmanoma nuspėti. Apskritai kiekviena dizaino tendencija priklauso nuo technologijų – nuo to, ką ir kaip galima padaryti, o ne nuo vieno kokio nors žmogaus praregėjimo, nušvitimo. Kiekvienas dalykas gali tapti populiarus, kai jis tampa technologiškai įmanomas. Galima, pavyzdžiui, surasti pasaulyje fotografijos genijų, į kurių nuotraukas žiūrint atvimpa žandikaulis. Bet mados jis nesukurs, nes nėra antro žmogaus, kuris mokėtų paprastais suprantamais būdais padaryti tą patį. Jeigu paimtume žurnalų madą – prieš dešimtmetį atsirado vektorinės iliustracijos mada: imam nuotrauką ir tam tikrus plotus uždažom lygia spalva. Kadangi tai gali daryti kiekvienas idiotas, tai tampa madinga kryptimi.
- Vadinasi, mada yra tai, ką gali daryti kiekvienas idiotas?
- Na, žinoma. Yra tam tikras slenkstis, bet vis vien, tai, ką gali lengvai padaryti dauguma, tampa mada. Vektorinė iliustracija vienu metu nepriklausomai viena nuo kitos pasirodė rusų, lietuvių, amerikiečių žurnaluose. Visi tie žmonės niekada nebuvo susitikę, bet jiems užteko vieną kartą pažiūrėti, suprasti principą – ir jie padarė tą patį.
- O tau gyvenimui laiko lieka?
- Aš juk kasdien gyvenu.
- Metro schemų kolekcionavimas – tai hobis?
- Visiškai absoliutus hobis. Bet ir iš to tuoj, atrodo, jau darysiu verslą.
- Ar kiekvienas hobis tau virsta verslu? Ar yra tokių pomėgių, kurie nevirsta?
- Aš turiu daugybę pomėgių. Kolekcionuoju daugybę daiktų. Jei kada nors aš sugebėsiu visa tai sutvarkyti, atsiras dar daug naujų projektų.
- Kiek tu metų versle?
- Studijai sukako vienuolika metų. O aš dar iki tol dirbau.
- O išsilavinimas?
- Išsilavinimą tai aš turiu, tik jo nepatvirtina diplomas. Bet juk aš niekad nenustoju lavintis – tad kam tas diplomas.
- Tu toks keistas žynys. Žyniai paprastai savo paslapčių neatskleidžia. O tu profesijos paslaptimis dalijiesi nuolat.
- Man negaila dėl dviejų priežasčių. Pirma – informacija ne nafta, ir kai ja daliniesi, jos ne mažėja, o daugėja. Antra – pabandyk turėdamas tą informaciją uždirbti pinigų. Man negaila. Jeigu bent dar dešimt žmonių tai sugebės padaryti, būsiu laimingas, nes gatvėse bus gražiau ir geriau. Man pačiam bus geriau. O gyvenimas per trumpas, kad tai, ką tu žinai, laikytum užspaudęs.
