Pirmadienį Lietuvos kompozitorių sąjungoje viešėjo Peteris Jenneris, legendinė roko muzikos figūra, kurio karjera muzikos versle tęsiasi jau keturis dešimtmečius. Prieš patraukdamas į muzikos industriją, Peteris dar spėjo baigti Kembridžo universitetą ir ketverius metus dėstytojauti Londono „School of Economics“.
Vėliau jis susipažino su savo veiklą bepradedančiais būsimais legendiniais, o tuomet dar pogrindyje grojusiais „Pink Floyd“, ir tapo jų vadybininku. P. Jenneris bendradarbiavo ir su vėliau solo karjerą pradėjusiu šios grupės įkūrėju Sydu Barretu. Be to, P. Jenneris buvo tokių grupių kaip „The Clash“, „Ian Dury and The Blockheads“ ir šiandieninis Billy Braggo vadybininkas.
Kai kurie melomanai tikriausiai dar prisimena, kad P. Jennerio iniciatyva 1988 metais B. Braggas koncertavo tuometinėje Sovietų Sąjungoje, Vilniuje.
Šiandien Peteris yra Tarptautinio muzikos vadybininkų forumo (IMMF) generalinis sekretorius. Jis vadinamas vienu įtakingiausių moderatorių tarp įvairių muzikos industrijos grupių bei interesų, visų pirma ginantis kūrėjų ir atlikėjų teises ir nuolat provokuojantis aštrias diskusijas muzikos industrijos ateities klausimais.
Būtent tokią diskusiją apie galimus pokyčius muzikos versle ir sukurstė P. Jennerio pranešimas Kompozitorių namuose Vilniuje. Šiuo metu prodiuseris kuria naują muzikos verslo modelį, kuris būtų paremtas elektronine, o ne fizine garso įrašų distribucija. Naujus verslo modelius, anot P. Jennerio, tenka vystyti, nes muzikos rinka šiuo metu yra giliame nuosmukyje. Pagrindiniu krizės kaltininku galima laikyti kompaktinių diskų pardavimu paremtos muzikos įrašų rinkos saulėlydį. Savo laiku, kaip teigė P. Jenneris, prekyba kompaktinėmis plokštelėmis užėmė 95 proc. visos rinkos, o skaitmeniniam platinimui buvo palikta tik menka niša.
Šiuo metu situacija keičiasi. Prekeiviai kompaktiniais diskais praranda jaunąją kartą. „Jei jaunimas gali parsisiųsti mėgstamą dainą iš interneto, tai kam jiems tada pirkti diską?“, – retoriškai klausė P. Jenneris. Jo duomenimis, kompaktinių diskų rinka Didžiojoje Britanijoje sumažėjo 15 proc., JAV – 20 proc., o Vokietijoje net apie 50 proc.
Be to, prekybą kompaktiniais diskais monopolizuoja išimtinai didieji prekybos centrai, kuriuose diskas kainuoja žymiai pigiau nei specializuotoje muzikos įrašų parduotuvėje. Tokia situacija verčia didelę dalį muzikos įrašų parduotuvių tiesiog užsidaryti – o tuomet tradicinių muzikos laikmenų rinka dar labiau sumažėja.
P. Jennerio teigimu, visa kompaktinių diskų rinka yra paremta masine gamyba. „Kuo daugiau gamini, tuo mažesni yra ribiniai kaštai. Todėl masiniai pardavimai atneša pelną, kurį leidybinės firmos gali skirti muzikantų įvaizdžio kūrimui žiniasklaidoje ar nepriklausomų leidybos kompanijų įsigijimui. Tačiau mažėjant kompaktinių diskų pardavimams, mažėja ir pajamos, todėl tiesiog nebėra ko investuoti į naujų atlikėjų kūrimą. Visa tai įtraukia muzikos industriją į nesibaigiančią nuosmukio spiralę“, – situaciją aiškino P. Jenneris.
Išeitis iš krizės, prodiuserio teigimu, gali būti matoma nebent skatinant muzikos pardavimus skaitmeniniu būdu. Tačiau kol kas elektroninė rinka vangiai užpildo kompaktinių diskų rinkos nuosmukio atvertą nišą. Viena iš priežasčių – pačios rinkos netobulumas. „Dabartinė sistema yra mėšlas. Niekas nenori mokėti po 1 dolerį už kiekvieną parsisiunčiamą dainą“, – situaciją apibūdino P. Jenneris.
Vietoje to jis siūlo sudaryti sandėrį tarp interneto paslaugų tiekėjų bei muzikos industrijos atstovų. Sandėrio esmė – kiekvienas muziką norintis siųstis internautas ar mobilaus interneto vartotojas būtų apmokestintas tam tikru mokesčiu, kuris priklausytų nuo pragyvenimo lygio tam tikroje šalyje. Taip, P. Jennerio nuomone, būtų pažabota internete klestinti anarchija. Didžiojoje Britanijoje toks mokestis galėtų siekti 3 svarus, o Lietuvoje, tarkim, 1 eurą per mėnesį. Šį mokestį mokantys vartotojai tiesiog gautų prieigą prie garso failų saugyklos, iš kurios neribotai galėtų siųstis į savo kompiuterius originalią muziką.
„Tai – juokingas mokestis. Britams per mėnesį tektų atsisakyti vos vieno kavos puodelio „Starbucks“ užeigoje. Tačiau šalyje, kur yra apie 50 mln. interneto vartotojų, toks menkas mokestis suteiktų ženklią paramą muzikos industrijai“.
Tačiau kyla klausimas, o kokio velnio mes turime mokėti? Juk lengviausia atsikirsti, kad vis viena žymiai lengviau dainą parsisiųsti naudojantis „Emule“, „Ares“ ar kita failų siuntimosi programa. Bingo, ir už tai mokėti net ir nereikia.
„Pasvarstykime, kodėl žmonės perka kompaktinius diskus. Tikriausiai ne dėl to, kad nori tiesiog klausytis triukšmo. Be viso kito muzika kuria ir socialinį identitetą. Žmonėms reikia materialaus daikto, kuris paliudytų jų tapatybę. Aišku, skaitmeniniu būdu siunčiamai muzikai tai negalioja, tačiau tokiu būdu vis viena yra kuriamos bendruomenės ar socialiniai tinklai. Be to, kiekvienoje pagrindinėje religijoje yra giliai įsišaknijusi dovanos samprata. Bažnyčioje meti pinigus į aukų dėžutę, nes tikiesi Dievo malonės, per Kalėdas perki dovanas savo artimiausiems žmonėms, kad parodytum dėmesį jiems. Tas pats galioja ir mūsų mėgstamiems atlikėjams – mokėdami atsidėkojame jiems už sukurtą produktą. Jei mes norime, kad profesionali muzika išliktų, mes turime mokėti. Antraip muzikantai nuspręs, kad galbūt geriau yra dirbti restorane“, – ironizavo P. Jenneris.
Jo teigimu, muzika yra svarbi kiekvienos šalies kultūros dalis. „Jūs, lietuviai, tai turėtumėte ypač vertinti, nes muzika vaidino itin svarbų vaidmenį jūsų nepriklausomybės kovoje“, – teigė P. Jenneris. Pasak jo, mokestis už muziką visada buvo savanoriškas. P. Jenneris nesitiki, kad naujoji sistema padės sumažinti piratavimo mastus. Kas norės, visada galės rasti būdų išsisukti nuo mokesčio, tačiau naujoji sistema palengvintų reikiamų muzikos failų ieškojimą – visi jie būtų sukaupti vienoje vietoje, o jų siuntimasis neribojamas.
Be to, vienas iš esminių jo naujais siūlomos sistemos aspektų veikiau yra ne kova su piratavimu, o iš apmokestinimo surinktų pinigų paskirstymas muzikantams. Pasak P. Jennerio, pinigus turėtų skirstyti plačia naryste paremtos visuomeninės organizacijos, į kurias būtų įtraukiami tiek patys atlikėjai, tiek jų atstovai, tiek leidybinės firmos. Sistema turi veikti kaip galima skaidriau. Daugiausia pinigų, P. Jennerio įsitikinimu, turėtų atitekti būtent atlikėjams, kadangi, plėtojant skaitmeninę prekybą, mažėja leidybinių firmų sukuriama muzikinio įrašo pridėtinė vertė – atkrenta kompaktinio disko leidybos, jo apipavidalinimo ir kiti kaštai. „Atlikėjas turi būti centrinė figūra, kuri gaus liūto dalį pinigų“, – įsitikinęs P. Jenneris.
Elementariu pinigų paskirstymo principu galėtų būti tam tikrų muzikos kūrinių paklausa vartotojų tarpe. „Jei B. Spears bus siunčiama dešimt kartų dažniau nei kito atlikėjo dainos, tai natūralu, kad ji ir gaus dešimteriopai didesnę pinigų sumą“, – naująją sistemą aiškino P. Jenneris.
„Balsas.lt“ žurnalistas Donatas Puslys svečio paklausė, ar tokia sistema nereiškia, kad vienintelis jo siūlomos reformos įneštas pokytis bus tas, kad žvaigždės kaip B. Spears uždirbs dar daugiau pinigų nei anksčiau:
Po susitikimo P. Jenneris mielai sutiko atsakyti ir į kitus „Balso.lt“ klausimus:
- Savo pranešime daug kalbėjote apie muzikos vaidmenį formuojant socialinį identitetą. Pažvelkime plačiau, ar tapatinimasis su tam tikra muzikos kryptimi neatspindi gilesnių visuomenėje vykstančių pokyčių. Tarkime XIX ar XX a. pradžioje senoji aristokratija tapatinosi su klasikine muzika. XX a. pradžioje dalis filosofų ėmė kalbėti apie Vakarų kultūros saulėlydį ar masių sukilimą. Tokios kalbos sutapo su populiariosios muzikos ir apskritai meno iškilimu. Šiandien iš savo tėvų ar vyresnės kartos žmonių galime išgirsti panašius nuogąstavimu apie tai, kur ritasi muzika. Ilgimasi senų gerų „Pink Floyd“ ar „Queen“ laikų. Lietuviai ilgisi „Foje“, „Hiperbolės“ dainų, kuriose vyravo ne tik tekstai apie aukštakulnius ir pigią meilę, bet ir bandymas reflektuoti gilesnes socialines problemas. Kur slypi šių pokyčių šaknys?
- Ką gi, visų pirma drįsčiau pastebėti, kad jūsų šalis kenčia nuo posovietinio streso. Sovietiniais laikais buvo natūralu, kad vyraujant totalitarinei represinei sistemai kildavo natūrali priešprieša ir bandymas reflektuoti esminius giluminius žmogaus egzistencijos klausimus. Pati sovietinė sistema iš esmės generavo priešpriešą ir norą atskleisti savo alternatyvią pasaulėžiūrą. Tačiau nepriklausomybė atnešė ir vieną esminį pokytį – rinką, kurioje pagrindinis vyraujantis motyvas yra pelnas. Be to, sunyko socialinė rinka – valstybės parama geros muzikos kūrėjams, galbūt išskyrus tik akademinę muziką. Sovietiniais laikais nors ir sunkiai, tačiau dauguma muzikantų kažkaip sugebėdavo pragyventi iš muzikos.
Įvykus rinkos reformoms, visuomenė buvo įtraukta į socialinių pokyčių sąmyšį. Dažnas muzikantas buvo priverstas suprasti, kad iš esmės turi groti net ir mėšlą, kurio reikalauja publika, jei nori gyventi iš muzikos. Priešingu atveju, gal geriau dirbti restorane nei bandyti eiti prieš srovę negaunant jokių pajamų.
Be to, drįstu pastebėti, kad daug prietarų apie neva prasto skonio muziką yra skleidžiami akademinės muzikos kūrėjų, kurių kūriniai yra negyvi, pernelyg filosofiniai, teoriniai bei konceptualizuoti. Aš mėgstu muziką, kuri kalba su manim, atliepia mano jausmus.
Juk nebūtinai turiu daug žinoti apie muziką, kad galėčiau ja mėgautis. Būtent taip jaučiasi ir publika. Reikia rasti pusiausvyrą tarp siekio priversti savo atliekama muzika žmones susimąstyti bei siekio suteikti jiems pasitenkinimą. Būtent tą ir darė daugelis sovietinių laikų muzikantų. Dalis jų turėjo kitus darbus, todėl galėjo groti tai, kuo tikėjo, negalvodami apie būsimas pajamas. Tačiau laikai pasikeitė.
Beje, reikia prisiminti ir vieną paprastą faktą – visada buvo ir bus atlikėjų, kurie gros visišką mėšlą. Tai neišvengiama.
- Tebetęsiant mūsų kalbą apie muzikos vaidmenį formuojant socialinį identitetą, norėčiau pacituoti prancūzų filosofo Guy Debordo žodžius. Tiesa, jis kalbėjo apie kino pramonę, tačiau manau, kad visa tai galima pritaikyti ir muzikai. Jis teigė, kad kinas kaip medija apskritai turi būti sunaikintas, nes skatina žiūrovus likti pasyviais stebėtojais ir, užuot kūrus savus nuotykius, vartoti pseudoherojų sukonstruotas situacijas. Taip iš esmės palaužiama individuali tapatybė. Panašiai yra ir muzikoje, kur daug jaunų žmonių siekia būti tokie kaip tarkime Christina Aguillera ar Justine‘as Timberlake‘as. Ar pop žvaigždžių primetami elgesio modeliai nerepresuoja individualios tapatybės?
- Nelabai mėgstu prancūzų filosofiją, nes esu anglas. Be to, šie G. Debordo žodžiai atsiduoda arogancija. Aš asmeniškai neturiu jokių problemų su populiariuoju menu. Yra gerų ir blogų Holivudo filmų, taip pat yra ir nuostabių bei pasibaisėtinų prancūzų kinematografijos darbų. Tokia pati situacija yra ir televizijoje, literatūroje ar teatre. Geras popmenas taip pat yra vertybė ir manau, kad didingiausi artistai buvo populiarūs. Paimkime kaip pavyzdį Liudviką van Bethoveną – jis buvo populiarus.
Idėja, kad viskas, kas yra populiaru, yra mėšlas, skamba patraukliai ir daugelis instinktyviai tam pritariame. Vis dėlto nemanau, kad tai teisinga. Apskritai manau, kad populiari muzika yra geriausia. Tarkime „The Beatles“, „The Clash“ ar „Pink Floyd“ sukūrė muziką, kuri turi ilgalaikę išliekamąją vertę. Tačiau juk jie buvo populiarūs, savo laiku jos buvo eilinės populiarios grupės, kurios dėl vietos scenoje konkuravo su tokia visišką mėšlą grojančia grupe kaip „Uriah Heep“. Juk jų lyginti su „Pink Floyd“ negalime.
Mes turime stengtis atskirti gerą meną nuo blogo. Menas, kuris kalba su žmogumi, atliepia jo jausmus, priverčia susimąstyti yra geras, o tas, kuris kviečia tik beprasmiam palėbavimui yra nieko vertas. Tačiau esu labai atsargus vartodamas žodžius geras ar blogas. Juk mano gera muzika bus visiškai nepriimtina jums ir atvirkščiai, aš nepritarsiu jūsų muzikos stiliui.
Nekenčiu idėjos, kad galima atrasti vieną universalų gero meno apibrėžimą. Tą bandė sovietai bei naciai ir pažvelkite į šio bandymo rezultatus – baisu. Manau, kad galima kalbėti tik apie asmeniškai gerą ar blogą meną.
„The Clash“ prodiuserio svečiavimosi proga „Balsas.lt“ nesusilaiko ir siūlo dar kartą paklausyti genialią „Should I stay or should I go“.
Tekstas - Donato Puslio, vaizdas - Artūro Židonio
