REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastarosiomis savaitėmis uostamiestyje netyla aistros dėl mieste vykdomų restauracijos darbų, kuriuos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio viršininkas Naglis Puteikis vadina griovimu. Būtent jo poziciją šiandien “Balsas.lt” pateikia skaitytojams.

REKLAMA
REKLAMA

- Pastaruoju metu platinote daug pareiškimų, nuotraukų, mėginote signalizuoti, jog griaunami svarbūs Klaipėdos senamiesčio objektai. Ką manote apie visuomenės reakciją? Kas reagavo? Ar reakcija pakankama?

REKLAMA

- Labiausiai mane ir džiugina visuomenės ir žiniasklaidos reakcija. Jaučiu ir eilinių žmonių palaikymą: prieina žmonės gatvėje ir linki nepasiduoti.

Žaibiškai reagavo Alternatyvi kultūros paveldo komisija ir Lietuvos piliečių sąjunga: jie mane ne tik moraliai palaikė, bet ir išplatino kreipimąsi „Dėl agresijos prieš kultūros paveldą Klaipėdoje“. 

Kreipimasis buvo adresuotas prezidentui Valdui Adamkui, Seimo pirmininkui Viktorui Muntianui, ministrui pirmininkui Gediminui Kirkilui, Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovams, Kultūros paveldo departamento direktoriui A. Kuncevičiui.

REKLAMA
REKLAMA

Prie minėtų visuomeninių organizacijų iš karto prisijungė ir Lietuvos vokiečių draugija, Mažosios Lietuvos taryba, Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyrius, Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė. Penktadienį per pietų pertrauką jie rengia piketą prie Klaipėdos apskrities administracijos.

Šie žmonės – tikri piliečiai, kuriems rūpi kultūros ir paveldo reikalai.

Ir rūpi ne todėl, kad jiems už tai mokama alga (kaip kad valstybinių kultūros įstaigų darbuotojams), o todėl, kad jie mato, jog XXI amžiaus Lietuvoje įsitvirtinantis kapitalas griauna viską, kas jam neparanku. Griauna nesuvokdamas, kad tos išsaugotos vertybės jau rytoj atneštų dividendus. Kas brangiausiai kainuoja pasaulyje? Paveldo ir kultūros reliktai. Jie pritraukia pinigus ir investuotojus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kas iš valdžios institucijų ir politikų galėtų padėti keičiant padėtį? Ką jie daro ir ko iš jų tikitės?

- Pirmiausia savo funkcijas dorai privalėtų atlikti Kultūros paveldo departamentas. Nedangstyti paminklų griovimo advokatų sukurptomis frazėmis ir komentarų nereikalaujančiais išaiškinimais, kad teritorinio paveldo padalinio vadovas negali pats stabdyti darbų, kad tai inspektoriaus funkcija.

Kultūros paveldo reikalai turėtų rūpėti ir Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kuri, pasak įstatymo, yra „Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas valstybinės nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos politikos klausimais“. Ši komisija jau vieną kartą priėmė sprendimą dėl grėsmingos paveldui padėties uostamiestyje.

REKLAMA

Tačiau tas sprendimas nevykdomas, todėl komisija privalo vėl pareikšti savo nuomonę, bet jau šį kartą ta nuomonė turi būti adresuota Seimui ir Vyriausybei.

Paveldo reikalais privalo rūpintis Klaipėdos miesto taryba ir Seimo nariai klaipėdiečiai. Nes jie rinkti klaipėdiečių ir jie tiesiogiai privalo ginti viešąjį interesą.

Naivu tikėtis, bet labai norėtųsi, kad ir I. Simonaitytės bibliotekos vadovai, pro langus stebėdami, kaip barbariškai naikinami šios kultūros įstaigos kieme senosios Klaipėdos likučiai, pagaliau suprastų, kad ir karo laikų slėptuvė, ir pusrūsis, ir 1936 metų krosnis, ir antikvarinės žaliuzės ne tik papuoštų istorinį pastatą ir jo kiemą, bet ir padarytų visą kompleksą unikaliu turistų traukos centru.

REKLAMA

Dar kartą ačiū žiniasklaidai: jau dabar, kai pasirodė tiek informacijos apie šį objektą, į bibliotekos kiemą užsuka žmonės – šiandien dar yra galimybė pamatyti tai, ko jau rytoj nebus.

Beje, tie reliktai, kaip ir sovietiniais laikais, iškeliauja tuo pačiu keliu – į privačius namus ir sodo namelius.

- Kodėl tai vyksta? Tai funkcionuojanti korupcine sistema ar fenomenas? Ką žinote apie padėtį kitose šalies vietose?

- Tai sistema, kuri, prisitaikydama prie šiandieninių statybinių biudžeto pinigų „įsisavinimo“ papročių virto fenomenu: bibliotekos vadovai, remiami aukštų vadovų, už visuomenei priklausančius restauravimo pinigus griauna į registrą įrašytos kultūros vertybės – bibliotekos pastato dalį, nes nori įrengti automobilių stovėjimo aikštelę vidiniame bibliotekos kieme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prieš tai senasis bibliotekos pastatas kruopščiai išvalomas nuo bet kokių prieškarinių mažųjų istorinių formų: krosnių, plytų, koklių, žaliuzių, turėklų ir pan.

Kaip yra kitose šalies vietose galiu tik numanyti, bet esu įsitikinęs, kad viskas šioje sferoje vyksta panašiai kaip ir Klaipėdoje , tik ten masteliai kiti: Vilniuje daugiau paveldą ginančių žmonių, o kituose miestuose mažesnis statybų mastas, arba mažiau paveldo.

Aišku tik viena: paveldas yra trapus, tam ir sukurtos valstybinės institucijos, kad jį saugotų, savo identiteto išsaugojimui valstybė nemažus pinigus. Kam tada tarnauja tie tarnautojai, kurie leidžia griauti paminklus? Paveldo išsaugojimas, kovą prieš paveldo niokojimą buvo viena iš idėjų, atvedusių Lietuvą į Nepriklausomybę. Kas atsitiko šiandien, ar pasikeitė vertybės? Paveldui dabar yra sunkiau nei sovietmečiu. Tada viskas buvo aišku: istorijos naikinimas buvo vienas iš sovietų sąjungos ideologijos kertinių akmenų.

REKLAMA

Kas dabar naikina paveldą? Savi. Stiprūs ir gražūs, išsikvėpinę brangiais kvepalais, jų veidai mirga gyvenimo būdo žurnaluose. Jie – tai verslo, kapitalo elitas. Jie diktuoja elgesio madas ir normas.

Kaip matom, jie taip puikiai dirba lobistinį darbą, kad jau turi beveik „etatinius ambasadorius“ centriniame Kultūros paveldo departamente, kurie pradeda šokti ir dainuoti pagal jų dūdelę, leisdami, net liepdami griauti tai, kas gali istorijos dulkėmis nusėti ant jų brangios krokodilo odos batų.

Lietuva įstojo į ES, ateina į Lietuvą naujos investicijos. Klaipėda yra labai imlus miestas investicijoms: čia dar daug vertingų erdvių, kurios laukia sutvarkymo. Tos erdvės vertingos ir istoriniu, ir visuomeniniu, ir verslo požiūriu. Aktualiausias pavyzdys – Klaipėdos piliavietė. Čia taip pat grumiasi verslas su paveldu. Gaila, kad senoji piliavietė gali būti užgožta, užstatyta, nebeįžiūrima pro butų ir biurų daugiaaukščius.

REKLAMA

Taip jau atsitiko su Marijos Taikos Karalienės bažnyčia: įplaukiant keltu į Klaipėdą vietoj jos profilio matome eilinį daugiabutį prie Senojo turgaus.

Piliavietės prieigose ketinama pastatyti keliolika tokių daugiabučių.

Šiandien dar labai dažnai jaunas verslas Lietuvoje primena aklą tigriuką, kuris pasiryžęs vardan pelno sulyginti visas senienas su žeme.

Paskui, kai tigriukas paaugs ir praregės, jis pats sau nagus grauš: vienadieniai stikliniai pastatai, kuriais dabar kaip bobutės sandeliuke farširuojama Klaipėda, po kelerių metų atrodys apgailėtinai. O tie, kuriuos restauratoriai prikėlė antram gyvenimui, kaip kad padaryta raudonų plytų sandėlyje prie Danės įsikūrusiame vyno restorane „Petit Marsel“ atveju, pelną neš ir turistus trauks ne vieną dešimtmetį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi manau, kad visoje Lietuvoje dabar vyksta paveldo ir verslo kova. Tik verslas yra ginkluotas raumenimis, kapitalu, įvaizdžiu, o paveldą gina tik kultūrininkai, kurių turi du ginklus: sąžinę ir istorinę atmintį.

Labai gaila, kad Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas yra arčiau tų, su krokodilo odos batais.

- Jūs teigėte patyręs spaudimą. Kas ir kokiais metodais jus mėgino spausti?

- Iš tiesų jaučiu daugiau negu spaudimą: toks įspūdis, kad per mane važiuoja plentvolis. Kas sėdi už jo vairo, man iš apačios kol kas nematyti.

REKLAMA

Tačiau labai gerai matomi tie, kas junginėja bėgius – tai mano kolegos iš centrinio kultūros vertybių departamento. Jau sudaryta komisija mano veiklai tirti, žinau, kad nemažai darbuotojų, nebijančių turėti savo nuomonę, atsisakė dirbti toje komisijoje, todėl jinai suformuota iš vos kojas departamente spėjusių apšilti jaunučių klerkų.

- Į ką mėginote apeliuoti iš valdžios institucijų ir ką jos atsakė?

Nebeturiu laiko nei aš, nei „objektas“ I.Simonaitytės kieme į ką nors apeliuoti, nes tuoj beliks rengti ekskursijas pavadinimais „Senoji Klaipėda: jūs to rytoj nebepamatysite“, arba „Ekskursija po griaunamą Klaipėdą“. Turiu rinktis: arba apeliuoti, arba iš paskutiniųjų stengtis išsaugoti tai, ką dar galima išsaugoti. Deja, nei aš , nei senoji Klaipėda advokatų kontoros samdytis neturime galimybių.

REKLAMA

Tikiuosi, kad dar vadovausiu Klaipėdos teritoriniam padaliniui, kai departamentas sudarys komisiją, objektyviai ir pagrįstai ištirsiančią, kokia žala yra padaryta registriniam I.Simonaitytės bibliotekos kompleksui. O į šią komisiją bus pakviesti kaip nepriklausomi ekspertai ne tik restauratoriai ar valdininkai, bet ir Klaipėdos istorikai, menotyrininkai, antikvarai, visuomenininkai.

- Ar finansiškai yra įvertintina padaryta žala?

- Aišku, kad taip. Paprasčiausia yra sužinoti kainas antikvariatuose: kiek kainuoja tarpukario krosnys, kokliai, plytos, tašytas granitas, medinės žaliuzės ir t.t. Laikraščiuose skelbiama kiek kainuoja prieškarinės raudonos plytos, beje, su prierašu, kad vokiškos parduodamos dvigubai brangiau.

REKLAMA
REKLAMA

Bijau kitko: jeigu bus leista visiškai suniokoti bibliotekos kiemą, šiuo precedentu bus padaryta neįkainuojama žala visuomeninei sąmonei.

Toks jausmas, kad grįžtam į sovietmetį ir tokie paveldo niokojimai verčia mus mankurtais – atsisakydami praeities tiesiog sulyginam ją su žeme ir išvalom savo sąmonę nuo nereikalingų sentimentų.

Kuo mažiau kalbėsim apie istoriją, tuo lengviau bus naujiesiems elito atstovams vesti mus bandomis apsipirkti į pramogų, poilsio ir prekybos centrus. Tie centrai, lyg kokie muziejai, jau pažymimi kultūros objekto ženklu, to pavyzdį matome Kaune.

Kalbino Tomas Čyvas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų