1969-ieji pasauliui buvo labai svarbūs metai. Ne, kalbame ne apie debiutinį Led Zeppelin albumą ir net ne apie išsilaipinimą Mėnulyje. Tais metais šeši išsilavinę vyrukai sumąstė BBC televizijoje atidaryti savo „Skrajojantį cirką“ ir juokinti tautiečius britus trumpais humoristiniais siužetais. Laidai „Monty Python’s Flying Circus“ sėkmę atnešė spontaniškumas, nenoras laikytis įprastų normų („Pokšto kulminacija? Kam ji reikalinga!“), nuolatinės pastangos kilnoti žiūrovo antakius kuo inovatyvesniais ir siurrealistiškesniais pokštais… Trumpiau tariant – kažkas, ko niekam nebuvo šovę į galvą padaryti iki tol, ir kas dar ir dabar pakrutina nuo „antro galo“ juokelių pavargusių piliečių juoko kauliukus.
Idėjiniu „pitonų“ vadu galima laikyti John Cleese, kurio noras dirbti su Michael Palin ir subūrė visą šutvę. Kiekviena „cirko“ minutė atnešdavo naujų keistenybių – pradedant laukiniu gauruočium, laidos pradžioje per įvairius vargus atskubančiu iš tolumos prie kameros pasakyti „Tai…“, ir baigiant Terry Gilliamo kurta kapotų kūno dalių bei vežimėlių-žudikų animacija, kuri dažnai pasirodydavo tarp siužetų. Kai kurios tų keistenybių laikui bėgant tapo klasikiniais siurrealistinio humoro pavyzdžiais. Tai nebuvo tik nerūpestingas klegesys – kompanijoje darbavosi protingos galvos, nuolat į siužetus įpindavusios tiek literatūrinių, tiek politinių motyvų.
„Monty Python“ šešetas savo korifėjais laikė tokius komikus, kaip Alan Bennett ar Dudley Moore, tačiau įžvelgė esminį jų kūrybos trūkumą – per didelį norą visą pokšto svorį perkelti ant paskutinės frazės, vadinamosios pokšto kulminacijos. Toks susitelkimas, šelmiškųjų humoro inovatorių akimis, viską sugadindavo ir tempdavo viso pokšto kokybę žemyn. Todėl jau pačioje pradžioje nutarta visiškai atsikratyti anekdotams būdingos tradicinės struktūros ir kurti humorą savaip. „Pitono“ Terry Gilliamo kurta animacija lyginama su literatūriniu „sąmonės srautu“, kadangi jos funkcija buvo sujungti du visiškai nesusijusius siužetus. Čia prasiverždavo labiausiai pašėlę, siurrealaus humoro persmelkti vaizdiniai.
Šešetuką sudarė skirtingą humorą kuriantys žmonės, tad nenuostabu, kad dažnai jie dirbdavo atskirose grupelėse. Kembridžo absolventai John Cleese ir Graham Chapman rašė siužetus, kuriuose vyravo konfliktai, agresyvūs dviejų veikėjų „apsižodžiavimai“. Oksfordą baigę Terry Jones ir Michael Palin, tuo tarpu, kūrė labiau vizualinius, įmantrius pokštus, pavyzdžiui, ispanų inkvizicija svetainėje. Eric Idle specializacija – žodžiai; jo veikėjai dažniausiai turėdavo keistas su kalba susijusias savybes, pavyzdžiui, kalbėjo anagramomis. Gilliamo animacija, tuo tarpu, „skolinosi“ įžymius meno kūrinius, pavyzdžiui, laidos pradžios titrus sutraiškanti koja priklauso Kupidonui, kurį nutapė žymus italų menininkas Branzino.
„Kaip pabaigti pokštą?“. Atsakymą sunku ir atspėti, kadangi, kaip ir patys pokštai, jų atomazgos buvo neįtikėtinai pakvaišę. Kartais tam pasitarnaudavo Chapmano suvaidintas pulkininkas, kuris įžengdavo tiesiai į filmavimo aikštelę ir apkaltindavo kūrėjus „per kvailu“ siužetu. Kitais atvejais ant nelaimėlių veikėjų nukrisdavo 16 tonų svarmuo arba ateidavo šarvais pasidabinęs karžygys ir trinkteldavo „prasikaltusiam“ siužeto herojui per galvą su gumine višta… Bet tai dar toli gražu ne viskas. Nuolat buvo žaidžiama su televizinėmis konvencijomis, pavyzdžiui, pabaigos titrai pasirodydavo laidos viduryje arba pačioje pradžioje, šaipytasi iš BBC diktoriaus. Visa tai buvo išties išradinga ir nauja – ryžtis kažkam panašaus prieš keturiasdešimt metų reikėjo geros vaizduotės ir drąsos.
Pasibaigus televizijos laidai, „pitonų“ siautėjimas nesiliovė – 1975-aisiais pasirodė kino filmas „Monty Python ir šventasis Gralis“ (Monty Python and the Holy Grail). Kaip galima spėti iš pavadinimo, šiame filme juokiamasi iš legendos apie karalių Artūrą. Skirtingai nei laidoje, filme laikomasi vientisos siužetinės linijos, tačiau, be abejo, čia apstu „pitoniškų“ pokštų ir ekscentriškų veikėjų. Karžygiai, sakantys „Ni!“, triušis-žudikas ir kiti filmo herojai pelnytai užtarnavo jam kultinio vardą. 2004-aisiais Eric Idle pagal šį filmą pastatė spektaklį, kuris iki šiol rodomas ne tik JAV, bet ir Ispanijos, Vokietijos, Švedijos teatruose.
1979-aisiais pasirodė ir antrasis šešeto kurtas filmas „Brajano gyvenimas“ (Monty Python‘s Life of Brian), kuris sukėlė tikrą audrą: nusitaikyta į Naująjį Testamentą. Šutvė nesišaipė iš paties Jėzaus ar jo mokymų – filmo satyros strėlės skrido link veidmainių ir lengvatikių, kuriems žūtbūt reikia Mesijaus, tokio, kaip su Jėzumi supainiotas herojus Brajanas, kuris visiškai nenorėjo būti garbinamas. Patys „pitonai“ yra pavadinę filmą „ereziniu“, pusiau juokais, sakydami, kad jis puola Bažnyčią, tačiau John Cleese su tuo nesutiko: „Jis nepuola bažnyčios. Jis apie žmones, kurie negali sutarti“. Vienas žymiausių filmo akcentų – pabaigoje nukryžiuotųjų atliekama daina „Always Look on the Bright Side of Life“ („Visada žvelk į šviesiąją gyvenimo pusę“).
Paskutinis „pitonų“ išsiveržimas į kinematografą – „Gyvenimo prasmė“ (Monty Python‘s The Meaning of Life), kuris laikomas pačiu niūriausiu, „sunkiausiu“ humoristų filmu. Filmo centre – žmogaus gyvenimas, nuo gimimo iki mirties, pristatomas atskirų siužetų forma. Čia pašaipių strėlių neišvengia niekas, tad jautriems ar netolerantiškiems žiūrovams „Gyvenimo prasmė“ yra sunkiai ištveriamas filmas. Tą pripažino ir patys kūrėjai – jų tikslas buvo „įžeisti absoliučiai visus“. Šiandien kultiniu vadiname filme pilna juodo humoro, keistų dainų, bei itin siurrealių akimirkų su žuvimis bei dramblio galvą užsidėjusiu liokajumi.
Po Graham Chapman mirties, Monty Python trupė išsiskirstė, tačiau jų veikla toli gražu nesibaigė. Pakvaišėlių šešete sublizgėjęs John Cleese, pasitraukęs iš „Skrajojančio cirko“ laidos po trijų sezonų (ketvirtasis tapo paskutiniuoju), netruko įsižiebti savo žvaigždę kitame seriale „Folčio viešbutis“ bei ilgainiui tapo vienu žymiausių britų komikų. Nepaprastą vizualinį stilių turintis Terry Gilliam’as (beje, vienintelis „pitonas“ amerikietis) išgarsėjo savo režisuotų filmų „Baimė ir neapykanta Las Vegase“, „Dvylika beždžionių“ bei „Brazilija“ dėka. Eric Idle sėkmingai adaptuoja senuosius „pitonų“ filmus į Brodvėjaus miuziklus. Terry Jones, visų trijų „pitonų“ filmų režisierius, yra sukūręs pripažintų istorinių dokumentinių filmų, parašęs knygų, eilėraščių. Michael Palin, taip pat sukūręs kelis dokumentinius filmus, šiuo metu derasi dėl vaidmens Gilliamo režisuojamoje satyroje apie Don Kichotą, kuri turėtų pasirodyti 2011 metais. „Pitoniški“ motyvai dabar įprasti ir dažnai šmėkšteli įvairiose humoro laidose, tad šešetukas greičiausiai „pasmerktas“ dar ilgai likti visų atmintyje.
Martynas Gedvila
