Vilniaus kino teatre "Pasaka" parodytas Petro Savickio ir Liudvikos Pociūnienės dokumentinis filmas "Meninykai". Nė valandos netrunkanti juosta - tarsi gražių ir graudžių sovietmečio istorijų traukinys. Kelionė juo prabėga nepastebimai, net norisi ją tęsti.
Filmo premjera įvyko praėjusių metų spalį, po kurio laiko "Meninykai" žada užsukti į kitus Lietuvos miestus.
2006-aisiais P.Savickis ir L.Pociūnienė sukūrė dokumentinę juostą "Pažvelk, tai Vilnius". Šįkart tie patys filmo herojai - fotografai Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas ir Antanas Sutkus pažvelgė ne į Vilnių, o į sovietmečio lietuvių menininkus, dailininkus. Į žmones, dievinančius savo profesiją. Į nustumtus, nutildytus, "trefnus", pasak A.Kunčiaus, ir atsilaikiusius, nors patyrusius daugybę smūgių.
Būta laiko, kai viena buvo galvojama, o kita sakoma, vieni darbai rodyti viešai, o kitus tie patys autoriai iškart guldydavo į stalčių. Trys tada jauni fotomenininkai turėjo retą ir nedaugeliui pasitaikydavusią galimybę pabūti šalia didžiausių to meto kūrėjų, įamžinti jų darbą, susitikimus, bendravimą, emocijas, patirti neoficialų jų požiūrį į santvarką, kurioje visi buvome verčiami gyventi.
Pokalbiai ir prisipažinimai
Į judančius filmo kadrus lyg greituko langus dažnai įsiterpia fotografijos, kurias savo pasakojimu čia pat atgaivina, sušildo fotomenininkai. Šitaip patenkame į šmaikštų tapytojo Antano Gudaičio ir teatro režisieriaus Juozo Miltinio dialogą. Kompozitorius Balys Dvarionas skaito žydiškai, o dailininkas Augustinas Savickas glaudžia ranką "pasiklausyti" savo drobės gaudesio. Kitokia emocija užlieja Rimtauto Gibavičiaus, tuomet dar jauno dailininko, susitikimas su visuomet oriu, savo vertę žinančiu Stasiu Krasausku. Liūdesio žiūrovų akis pripildo pasakojimas apie Viktoro Vizgirdos viešnagę Lietuvoje. Grįždamas iš Palangos, kur lankėsi pas A.Gudaitį, emigrantas apsiverkia, kaip jis sako, žaliomis ašaromis - lietuviškomis, o ne raudonomis, liejamomis Amerikoje. Šiluma dvelkia A.Kunčiaus pasakojimas apie Berlyne ligos įkalintą dailininką Algimantą Švėgždą. Sujaudina R.Rakausko prisipažinimas, kad, R.Gibavičiaus kviečiamas gurkštelėti vyno, nenuėjo su bičiuliu, prarado progą paskutinį kartą su juo pasikalbėti. Rimčių taip pat anksti pakirto liga.
Kurie yra kurie
Kas tie "meninykai" ir kodėl? Filmuojant "Pažvelk, tai Vilnius", A.Sutkaus darbų archyve kameros akis prabėgo pro negatyvų dėžę su užrašu "Meninykai". Pasak A.Kunčiaus, filmo kūrėjai lyg žaisdami ėmė brėžti takoskyrą tarp menininkų ir "meninykų". "Pirmieji yra oficialūs, į savo kūrybą įsijautę, menininkais save suvokiantys kūrėjai. Jie klausia, "kas esu tame mene?", "kas yra už jo ir aplink jį?", "esu garsus ar ne?", "šiuolaikinis ar ne?". O "meninykai" meną tiesiog kuria, neklausdami, daug nemąstydami, savaime", - per susitikimą su "Pasakos" žiūrovais sakė A.Kunčius. Sunku dabar skirstyti, kurie yra kurie. Pavyzdžiui, A.Sutkui tada Antanas Venclova atrodė menininkas, o Paulius Širvys - "meninykas". S.Krasauskas - prie pirmųjų, o R.Gibavičius - priklauso antriesiems. Tačiau pasikeitę laikai daug ką pervadina. Filmo pabaigoje A.Sutkus išvis daro išvadą: reikia uždrausti televiziją ir iš naujo pakrikštyti Lietuvą.
Protestas
Filmas žiūrovams tikriausiai įsiminė ir dėl jame skambančios muzikos - ištraukų iš Gustavo Mahlerio 5-osios simfonijos. Itin virtuoziškai, net gurmaniškai, prasminius jos akcentus sudėjo P.Savickis. "Jei nebūčiau televizijos režisierius, norėčiau būti garso režisieriumi", - LŽ prisipažino jis. Kodėl pasirinktas šis kompozitorius, atsitiko savaime. Apie jį savo pasakojime užsiminė A.Kunčius. Be to, pasak P.Savickio, G.Mahleris savo muzika sugebėjo išreikšti protestą prieš antisemitinę epochos dvasią. "Jo kūrinyje pasigirsta keletas tuomet dievinamo Richardo Wagnerio citatų ir du akordai, tarsi perbraukiantys jas", - aiškino P.Savickis. Panašus likimas teko ir sovietinės Lietuvos menininkams. Daugelis nesutiko su esama santvarka ir sugebėjo savo kūriniuose tą protestą išreikšti.
Paskutinė dalis
Įkvėpti ir pastūmėti pastarojo filmo, L.Pociūnienė ir P.Savickis parengė dvylikos dalių dokumentinio TV serialo "Laiko ženklai" ciklą. Nuo vasario 6 dienos jis bus rodomas per BTV. Jame autoriai išsamiau atskleis neformaliąją sovietmečio menininkų gyvenimo pusę - nuo 1956 metų iki šių dienų.
Lankantis toje pačioje A.Sutkaus studijoje filmo autorių žvilgsniai užkliuvo už kitos archyvo dėžės su užrašu "Rinktinė kasdienybė". "Čia yra apie ką pamąstyti", - sakė P.Savickis. Tad galima laukti trilogijos pabaigos.
