Melagių dieną šiemet septyniasdešimt ketvirtąjį gimtadienį švęsiantis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, “Poezijos pavasario” bei daugybės kitų solidžių literatūrinių premijų laureatas Marcelijus MARTINAITIS prieš savaitę buvo apdovanotas dar viena - už atsiminimų knygą “Mes gyvenome”, kurią Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino kūrybiškiausia metų knyga.
Pats poetas sako, kad sulaukęs tokio amžiaus į premijas bei kitą pasaulio šurmulį žmogus pradeda reaguoti atsainiai ir atlaidžiai. Šiandien su Kukučio autoriumi apie tai, kas dar tebėra svarbu.
- Visą gyvenimą mokėtės, lavinote protą, sielą ir širdį, kūrėte poeziją, krimtotės dėl amžinųjų klausimų, kaip ir mes visi, ruošėtės didžiajai brandai, nušvitimui...Na, manau, šiandien tą brandą jau esate patyręs. Papasakokite mums, nepatyrusiems, koks tos brandos pojūtis?
- Ką aš galiu pasakyti, kai jau esu gerokai subrendęs, daug ką išmėginęs. Ateina toks laikas, kai per atmintį perleidi savo gyvenimą, suvedinėji sąskaitas su pasauliu. Atrodo, kad reikia prieš Kažką atsiskaityti. Imi žiūrėti kitaip į visa, ką parašei, ką galvojai, kur ir kam nusidėjai.
Gyvenimas tampa tavo paties istorija, įgyja tokį vertikalų matmenį, nes mėgini atsakyti į savo paties klausimus: kas tu esi? Kas su tavimi buvo? Kodėl visą gyvenimą rašai? Ir pats to nepastebėdamas tolsti nuo pasaulio šurmulio, pasikeičia santykiai su literatūra, bendražygiais...
Atsiranda kitas gyvenimo pojūtis, lyg tu pats kūrei savo gyvenimą, dabar esi autorius ir kartu jo veikėjas. Jaunas būdamas viso to nejauti, tiksliau gyvenimas dar lyg ir neturi siužeto, naratyvinės istorijos. Dėl to ir ėmiau rašyti prisiminimų knygą “Mes gyvenome”. Ne kartą eiliuodamas pastebėdavau, kad kažkas kūriniuose nuolat prasimuša iš seniai prabėgusių dienų, iš vaikystės... Kodėl tas vaikas vis skverbiasi į mano mintis, darbus, nepaisydamas, kad už jį daugiau išmanau, baigiau visokius mokslus, daug mačiau pasaulio. Ką jis man nori pasakyti?... Taigi rašydamas šią knygą gerokai “suvaikėjau”...
Kartais net pačiam keista. Štai daugybę metų vaikštau po Vilniaus gatves, gyvenu mieste (tiesa, pastaruoju metu daugiau laiko leidžiu savo užmiesčio sodybėlėje), o, rodos, vis vedžiojuosi tą savo paties vaiką iš Paserbenčio kaimo, ir mano akyse plaukia tų vietų vaizdai, žmonių veidai, kurių jau ten nėra...Daug ką matau to vaiko akimis, o tai padeda gyventi ir daug ką jausti atvira sąmone.
Man atrodo, daugelis mūsų visą gyvenimą vedžiojasi tą savo paties vaiką. Juk iš jo mes išmokstame gyventi. Jeigu jo patys anksti neužmirštame ar net išvarome iš atminties kaip našlaičio...
- Na, o kokia tonacija tų klaidžiojimų po savo prisiminimus? Jų kasdienės emocijos, daugiau minorinės ar mažorinės?
- Atsiranda toks malonumas: pagyventi atgal, pratęsti savo gyvenimą į praeitį. Imi džiaugtis tokiais paprastais dalykais - kad esi, kad matai, kad sėdi, kad galvoji, kad prisimeni, kad turi lopinėlį žemės, kad joje auga medis, kad į tą medį gražiai tupia paukštis...
Tiesa, dar knygos, kurioms tampi išrankesnis, neskaitai kas papuola ar kas pasiūlo. Savotiškas malonumas: skaitai jau tik sau, niekam nereikės atpasakoti, “atsakinėti” per egzaminą, net atsiminti...
Dabar save vadinu laisvu ir nepriklausomu menininku. Niekam ir niekur netarnauju, išskyrus keletą visuomeninių pareigų. Žinau, kaip daugelis žmonių sutrinka, kada baigiasi tarnybų metai. Atsiranda daug tuščio laiko, pradeda rūpėti visokios ligos, neurozės...
Aš visu tuo kol kas mažai rūpinuos, nes galiu laisvai atsidėti tam, kas visą gyvenimą krebždėjo galvoje ir kam neturėjau laiko. Dabar galiu rašyti arba nerašyti, eiti kur nors arba ne...Noriu, kad toks gyvenimas kuo ilgiau tęstųsi. Gal pasakyčiau kitaip - štai kartais sėdžiu ir šildausi prie besikūrenančios krosnies pakuros lyg būčiau sugrįžęs iš savo gyvenimo. Sugrįžęs į ten, kur savo sąmonėje visą laiką esu, bet buvau tarsi užgniaužtas pareigų, darbo, kuris dažnai man būdavo visiškai svetimas.
- O kaip dabar Jums, pasiekus tokį brandos amžių, atrodo šiandienė Lietuva? Prieš dvidešimtmetį buvote vienas iš Sąjūdžio veikėjų. Štai iškovojus Nepriklausomybę ramiai ir garbingai pasitraukėte į šalį, grįžote prie savo darbų, kada Jūsų bendražygiai šoko dalintis valdžios postus, įvairias gėrybes. Šiandien dėl to neapmaudu?
- Nė kiek... Niekada negalvojau ir negalvoju apie jokius postus kaip atlygį už savo nusistatymus ar veiksmus. Norėjau rašyti, gyventi, kad man niekas netrukdytų, kad pats galėčiau tvarkyti savo gyvenimą. Man buvo siūlomos ir pareigos, ir deputatystė. Maniau ir manau, kad tam nesu tinkamas. Kaip aš galiu būti, sakysim, ministras, kad štai mano katinas mane nuolat terorizuoja, išsireikalauja iš manęs, ko tik jis užsimano. Tikras reketininkas. Tuoj suėstų mane visokie oligarchai, pataikūnai, šnibždeikos... Turint kūrybinių sumanymų, negalima eiti į jokią valdžią. Juk matom, kaip vienas kitas po to nutilo, užgeso...
Yra visai kas kita turėti savo rankoje valdžios vadžias, negu siekti nepriklausomybės, rizikuoti, nebijoti, ką puikiai darė Sąjūdžio pirmeiviai. Kai sąjūdininkai lakstė su vėliavomis, už jų nugarų jau telkėsi tie, kurie taikėsi paimti valdžią, turtą, įtaką, mūsų vėliavas.
Į valdžią atėjusiems nereikia maištininkų. O aš visą gyvenimą buvau savotiškas maištininkas, gal labiau vidinis, nepriklausiau ir nepriklausau jokiai partijai, ir dabar esu visiškai laisvas sakyti tai, ką galvoju, kas man nepatinka. Tai daugiausia, ką pasiekiau su atgauta Lietuvos nepriklausomybe.
Gal liūdniausia, kad per tuos du dešimtmečius užsiauginome valdančiųjų kastą, kuri nepaliaujamai dauginasi, jos negali įveikti padoresni politikai, mūsų išrinkti seimūnai. Tai yra toks monstras, kuris pradeda virškinti ir pačią valdžią, įvairias socialines bei visuomenines struktūras, ima valdyti pačią valdžią. Tas monstras tik dauginasi, kai pradedama jį kapoti, siekiant sumažinti jo galias. Panašiai iš perkirsto slieko juk tuoj išauga du.
Mūsų žmogus jau mažai kur gali prieiti per tas valdančiųjų barikadas, net ir numirusieji jau rikiuojami į eilutes. Tai labai ėdrus monstras, kuris suryja mūsų atlyginimus, pensijas, išlaidas kultūrai. Visokios partijos gali kiek tik nori kurti nuostabiausias programas, o jos vis tiek bus suvirškintos. Gal dėl to visos partijos taip greit supanašėja, perleistos per to monstro virškinimo aparatą.
Ši kasta, kaip cholesterolis, užkemša visas valstybės kraujagysles. O kas būna, kai jas užkemša? Infarktas.
- Kažkada Kazys Binkis rašė:” Bus ir pas mus Eldorado”. Neturim to Eldorado...
- Neturim ir jo niekada nebus, kaip neišsipildo jokia utopija. Jau buvo viena tokia utopija - “šviesi komunizmo ateitis”. Beje, dar rojus...
Toks “eldorado” buvo minimas atgaunant Nepriklausomybę. Tas “eldorado” buvo vadinamas Švedija. Tačiau dabar, kada šiek tiek pasidairėme po pasaulį, tai Švedijos nedrįstume pavadinti tokia utopine šalimi. Ten taip pat yra visko ir bus visokių konfliktų. Būdami sąjūdininkai galbūt nesupratome vieno dalyko, jog laisvė, nepriklausomybė suviešina įvairius politinius, socialinius, ekonominius bei kultūrinius konfliktus, kurie būna užslopinami esant tik totalinei diktatūrai.
Noriu pasakyti, kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje niekada nebus ir negalės būti politinės, socialinės ramybės, nes valstybė yra toks darinys, kuris nuolat kuriasi ir persikuria. Kai ji nustoja kurtis, tada lieka tik pastatyti paminklus ir paskelbti, kad šalies istorija yra pasibaigusi ir ji pasitraukia. Juk puikiai Romos sutvarkytais keliais atėjo barbarai. Valstybė nuolat kuriasi, kad į ją neateitų barbarai - svetimi ar savi.
Dieve neduok, Lietuvai “eldorado”. Ją ištiktų baisi sumaištis, dalybos, įskundimai, išdavystės, gal net susišaudymai. Tai būtų tikras Lietuvos žlugimas. Politikai, kalbantys apie “eldorado”, tikriausiai nežino, ką siūlo savo tautai. Juk jau pešasi dabar, kol to “eldorado” net iš tolo nematyti, net Europos Sąjungoje...
- O kaip gyvena Jūsų Kukutis? Ką jis mąsto apie šiandienę Lietuvą?
- Mažai ką galiu pasakyti, nes mane jau yra palikęs. Kartais net nežinau, kur jis yra? Kartais randu kokioje nors mokykloje, kurioje jis yra buvęs, ką nors pasakęs. O gal net emigravęs, nerasdamas darbo Lietuvoje? Neretai sužinau, kad jį matė kažkas JAV, Anglijoj, Prancūzijoj, dar kitoje šalyje, šneka įvairiom kalbom, kurių aš visai nesuprantu. Negirdėjau, kad Ispanijoje skintų pomidorus, kaip yra pataręs mūsų kultūros ministras. Bet man šiaip ar taip kartais per Autorių teises atsiunčia šiek tiek pinigų, kad galėčiau nusipirkti alaus, vyno ar dar ko nors. Ačiū jam...
Rimvydas STANKEVIČIUS
