Latvijoje minint Durbės mūšio 750 metų jubiliejų, penktadienio vidurdienį šventinę programą pradeda Latvijos ir Lietuvos istorikų mokslinė konferencija „Durbės mūšiui – 750“ Durbės kultūros namuose.
Šeštadienį aikštėje prie Durbės bažnyčios veiks amatininkų turgus, pasirodys Latvijos ir Lietuvos folkloro ansambliai, Durbės Mažojoje Dūmoje bus atidaroma paroda „Durbė gilioje senovėje“, prie Durbės vidurinės mokyklos šurmuliuos Viduramžių kiemas, savo programas rodys senovės kovų menų grupė „Vilkatlakai“ ir amatininkai.
Pavakarę šventę oficialiai atidarys Latvijos ir Lietuvos Seimų vadovai, Durbės apygardos tarybos pirmininkas ves ekskursiją po Durbę, o Durbės pilyje vyks aukuro sunešimas ir ugnies ritualas. Taip pat čia rengiama ugnies ir muzikos šventė plačiajai visuomenei, svečiams iš užsienio.
1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Liepojos rajonas, Latvija), įvykęs Durbės mūšis – tai žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 m. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene.
Žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai Durbės mūšyje sumušė kryžiuočius. Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu, parodęs Žemaičių žemių konfederacijos jėgą.
Po Durbės mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Herkaus Manto vadovautas Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260-1274 m.).
Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
Šįmet minimas ir pergalingo Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių jubiliejus – 1410 m. liepos 15 dieną jungtinė Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė galutinai sutriuškino Kryžiuočių ordiną ir palaužė šimtmečius trukusią jo karinę galią.
Dar po 25 metų, 1435-aisiais, Pabaisko mūšyje (lauke dabartiniame Ukmergės rajone) Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas sumušė Žalgirio mūšyje nedalyvavusią livoniškąją Vokiečių ordino šaką. Amžininkai į mūšį vadino „antruoju Žalgiriu“.
