Iš pradžių atrodžiusi utopija, Kultūros fabriko idėja Šiauliuose, buvusio „Elnio“ batų fabriko patalpose, pamažu virsta realybe.
Maždaug po dviejų savaičių bus baigta rengti galimybių studija, o Savivaldybės valdininkai jau vasarą tikisi iš ES struktūrinių fondų paprašyti paramos techniniams dokumentams rengti. Viliamasi, kad Kultūros fabrikas taps centru, aplink kurį pamažu kursis ir kiti šiauliečius bei miesto svečius trauksiantys objektai.
Valdininkai kalba, kad, sutvarkius infrastruktūrą, gerą valdytoją turintis Kultūros fabrikas išgyventų pats. Tačiau pirmojo Lietuvoje tokio fabriko vadovas sako, kad tokių pavyzdžių nerasime nė vienoje Europos šalyje. Menas, jeigu jis nekomercinis, pats išgyventi negali, jam būtina parama. Apskritai toks požiūris gali baigtis tuo, kad Šiauliuose turėsime ne unikalų Kultūros fabriką, o dar vieną areną, tik kitokio pobūdžio. Žinant Šiaulių politikų norą kištis į kultūrinio gyvenimo vyksmą, toks scenarijus visai galimas. Tačiau spręsti, kaip bus, kol nieko nėra – anksti. O patalpose, kuriose turėtų kurtis Kultūros fabrikas, karaliauja dulkės. Jas vis dažniau iššluoja čia renginius organizuojantis jaunimas, tačiau tik keliose salėse.
Kultūros fabrike – menininkų studijos ir ekspozicijų salės
Kultūros fabriko įkūrimo buvusio „Elnio“ fabriko teritorijoje projekto kuratorė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros l. e. p. skyriaus vedėja Rasa Macienė sako, kad Kultūros fabriko Šiauliuose idėja daugiausia yra plėtojama Savivaldybės iniciatyva.
Į procesą įtraukiami ir suinteresuoti verslininkai bei menininkai. „Tas periodas, kai Šiauliai buvo uždaras miestas, neigiamai atsiliepė mūsų menininkų veiklos plėtrai ir kūrybinio proceso vystymuisi. Kultūros fabrikas jiems būtų naudingas“, – teigia R. Macienė.
Anot jos, Kultūros fabrikas yra sudedamoji Talkšos ežero prieigų sutvarkymo projekto dalis. „Jau rengiamas techninis projektas Talkšos ežere planuojamai įrengti tarptautinius reikalavimus atitinkančiai irklavimo trasai. Rengiama galimybių studija Salduvės piliakalniui sutvarkyti. Tad Kultūros fabrikas yra teritorijos sudedamoji dalis“, – pasakoja pašnekovė. Anot jos, iš pradžių nebus įsisavinta visa teritorija, tad pradedama nuo vieno kultūros paveldo pastato. „Rengiant galimybių studiją aiškėja, kad Kultūros fabrikas neturėtų koncentruotis viename pastate. Tai turėtų būti atskirų pastatų su gatvėmis darinys – kaip atskiras miestelis“, – kalba R. Macienė.
Vilniaus g. 72 stovintis pastatas, kuriame bus kuriamas Kultūros fabrikas, dabar priklauso privatiems verslininkams, tačiau jie sutinka jį perduoti Savivaldybei. R. Macienė pasakoja, kad galvojama apie panaudos sutartį, jeigu būtų kuriama viešoji įstaiga, kurios dalininkė būtų Šiaulių savivaldybė, nors vis dar ieškoma ir kitų sprendimo būdų. Šiame Kultūros fabrike menininkai bus nuomininkai. „Tai bus menų inkubatorius, suteikiantis lengvatines sąlygas menininkams kurti, tobulėti, uždirbti. Kartu tai bus ir verslo skatinimas. Tada menininkai jau patys turės galvoti, kaip išgyventi“, – sako R. Macienė.
Pastate, kuriame ketinama įkurti Kultūros fabriką, yra apie 5000 m² vietos. Jame būtų įrengtos studijos kūrybai bei pasirodymų, ekspozicijų erdvės. „Ten labai parankios erdvės aukštomis lubomis“, – sako moteris. Anot jos, šiose erdvėse galėtų būti vystoma skulptūra, dailė, fotografija, amatai, scenos menas. Šiaulių kultūros fabrikas galbūt labiau trauktų tradiciniais amatais – oda, tekstile, kalvyste.
Šis menų inkubatorius bus orientuotas ne į vidutinės kartos menininkus, kurie jau turi materialinę bazę, bet į jaunesnę kartą. „Kultūros fabrike menininkams būtų suteiktos sąlygos kurti ir iš savo meno gauti pajamas, bandyti iš to pragyventi. Šiauliuose pastebima tendencija, kad menininkai turi dirbti ir kitus darbus“, – dėsto projekto kuratorė.
Šalia Kultūros fabriko – aptarnavimo sfera
R. Macienė pasakoja, kad galimybių studijos rengėjams apklausti šiauliečiai nurodė, jog Kultūros fabrike galėtų atsirasti ir suvenyrų parduotuvės, kuriose būtų galima stebėti meno dirbinių gamybos procesą. Šiauliuose taip pat neužpildyta prekybos antikvariniais daiktais rinka. Be to, laikui bėgant šalia įsikurtų parduotuvių kompleksai, viešbučiai. „Kai prasideda procesas, žmonės pamato naudą ir nusprendžia perorganizuoti savo veiklą. Jeigu įsibėgės renginių procesas – reikės aptranavimo sferos. Aišku, kad gamybos šakos, odos perdirbamoji pramonė tikrai nebegalės ten gyvuoti“, – sako skyriaus vedėja.
Kultūros fabrikų projektus Europos Sąjungos struktūriniai fondai remia 100 procentų. R. Macienė pasakoja, kad jau turint galimybių studiją ir parengus projektą yra galimybė gauti iki 4 milijonų litų techniniams dokumentams parengti. Vėliau būt tvarkoma infrastruktūra, patalpos. „Remontas neturėtų būti didelis – būtų paliktas pastato natūralumas, autentiškumas“, – sako pašnekovė. Kol kas nėra žinoma, kokia bus Kultūros fabriko valdymo sistema. „Tas žmogus, kuris vadovaus Kultūros fabrikui, turėtų ne tik nuomoti patalpas menininkams, bet ir galvoti apie plėtrą, sirgti ta pačia liga, galvoti, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių, kad būtų renginių, kaip išlikti“, – mano R. Macienė.
Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vadovė mato perspektyvią šios teritorijos viziją. Pradėjus nuo Kultūros fabriko, būtų atkurta XIX a. Šiaulių senamiesčio dvasia. Be to, šalia Talkšos ežeras, Salduvės piliakalnis, gamtininkų stoties žirgynas.
Verslui Kultūros fabriko kaimynystė naudinga
Vos prakalbus apie Kutūros fabriko idėją, ją nuo pat pradžių entuziastingai palaikė pastatų „Elnio“ teritorijoje turintis verslininkas Arūnas Šulcas. Jis yra vienas bendrasavininkių ir to pastato, kuriame ketinama įkurti Kultūros fabriką. Kodėl jis taip entuziastingai remia šią idėją? A. Šulcas neslepia, kad verslo struktūroms Kultūros fabriko kaimynystė būtų naudinga. „Verslas ir kultūra, menas gali būti šalia. Mums reikia, kad ši teritorija taptų patraukli, atsirastų žmonių srautai. Kur yra žmonių srautai, ten atsiranda paslaugų sektorius, įvairios pramogos ir tuo galima pasinaudoti“, – pasakoja verslininkas. A. Šulcas neslepia, kad atsiradus galimybei jis imsis kitos veiklos srities. O kaip kiti pastato bendrasavininkiai vertina šį projektą? „Abejonių esama. Bet kol kas pavyko įtikinti, kad tai geras projektas ir mums reikalingas“, – kalba A. Šulcas.
„Juk Kultūros fabrike bus ne tik menininkų studijos ar biurai. Čia vyks ir renginiai, kurie duos pastūmį ir visai teritorijai. Kol nėra atramos taško, tol nėra judėjimo“, – mano verslininkas. „Galbūt šioje teritorijoje atsiras pramogų parkas. Juk ežerų šioje teritorijoje kasti nebereikia – viskas yra“, – tęsia A. Šulcas. Anot jo, būtų idealu, jeigu viskas vystytųsi kompleksiškai. Aplinkinių pastatų „Elnio“ teritorijoje savininkai Kultūros fabriko idėją vertina įvairiai. „Bet nebėra taip, kaip buvo prieš 3-4 metus, kai kalbos apie viešbučių atsiradimą šioje teritorijoje keldavo juoką“, – pasakoja A. Šulcas.
Tai, kad „Elnio“ fabriko erdvė turi potencijos tapti kultūrine vieta, liudija tai, jog ten jau kelerius metus rengiamos alternatyvios muzikos diskotekos, koncertai. Ir renginių kuo toliau, tuo labiau daugėja. „Pirmiausia renginių organizatorius čia traukia pigi patalpų nuoma. Kartais užtenka ir to, kad jie vieną ar kitą salę, įėjimą susitvarkytų. Tai žinodami, renginius čia organizuoja jau ne tik šiauliečiai, bet ir vilniečiai“, – pasakoja A. Šulcas. Be to, jaunimą vilioja netradicinė aplinka. Anot verslininko, paskutinįsyk čia susirinko net apie 1000 lankytojų!
Menas okupuoja industrines erdves
Moderni meno fabrikų („artfactory“) idėja gimė Beniliukso šalyse. Dabar suskaičiuojama daugiau nei 200 buvusių industrinių pastatų, kurie tapo moderniais meno centrais. Dirbtuvėms erdvių ieškantys menininkai „okupuoti“ industrines erdves ėmėsi tuomet, kai modernios gamyklos buvo pradėtos statyti priemiesčiuose, o senųjų fabrikų pastatai likdavo miesto centruose.
Kultūros ar meno fabrikai įsikurė netikėčiausiuose industriniuose objektuose: Barselonoje – asfalto gamykloje, Ženevoje – aukso kasykloje, Londone – šokolado fabrike. Kultūros fabrikai sukuria daug naujų darbo vietų, jų apyvarta verčia nustebti, o lankytojų kiekis stebina. Kokia situacija kaimyninėse šalyse? Rygoje galima pamatyti plaukiojantį Menų ir kultūros centrą, kurį įkūrė du menininkai, ištraukę paskendusią baržą. Kalbama, kad kultūros fabrikas atsiras ir Taline.
Lietuvoje pirmuoju ir sėkmingu kultūros fabriko projektu tapo „Menų spaustuvė“, 2002 metais įkurta buvusios tarybinės spaustuvės „Tiesa“ patalpose. Jos steigėjais tapo patalpas suteikusi Vilniaus miesto savivaldybė, Atviros Lietuvos fondas, Lietuvos šokio informacijos centras bei Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Šiuolaikiniams scenos menams prioritetą teikianti „Menų spaustuvė“ dabar jau gerai žinoma Europos scenos menų profesionalams. „Menų spaustuvė“ siekia tapti kūrybinių industrijų infrastruktūriniu kompleksu, orientuotu į nevyriausybines organizacijas, įsteigtas per pastarąjį dešimtmetį. Ji siekia sukurti namus skirtingoms nevyriausybinėms menų organizacijoms, kurios neturi kur plėtoti savo veiklos.
Ekonominis kultūros fabrikų poveikis
„Menų spaustuvės“ direktorius Audronis Imbrasas sako, kad „Menų spaustuvės“ projektą pradėjo tie žmonės, kurie jau nuo 1993-1994 metų įgyvendino įvairius šiuolaikinio teatro, šokio projektus, tad nebuvo naujokai. O meno fabriko idėja gimė ieškant erdvių šiuolaikiniam teatrui ir šokiui. Juk muzikai skirtų erdvių Vilniuje, skirtingai nei teatrui, – netrūksta. Tarybiniais metas Lietuvoje šiuolaikinio šokio išvis nebuvo, tad reikėjo vietos, kur šie menai galėtų „gyventi“. Buvusios spaustuvės patalpas Vilniaus savivaldybė „Menų spaustuvei“ panaudos sutartimi patikėjo 10 metų.
Šiuo metu „Menų spaustuvė“ renovuojama. Tačiau verda ir gyvenimas – pasirodymai vyksta nuolatos. A. Imbrasas pasakoja, kad „Menų spaustuvėje“ menininkams suteiktos lengvatinės sąlygos. Čia pasirodantys menininkai nuomos nemoka – jie mokama tik sutartą gautų pajamų dalį. A. Imbrasas mano, kad toks mokėjimo modelis išliks ir ateityje.
Anot direktoriaus, „Menų spaustuvė“ orientuojasi į tris pagrindines funkcijas: kultūrinę-vadybinę veiklą, gamybinių-repeticinių erdvių teikimą (čia galima rengti ir seminarus) ir pristatymų, pasirodymų vietą. „Menų spaustuvėje“ bus ir daugiau objektų – infoteka, nekomercinis kino teatras, kavinė-klubas.
Pasak A. Imbraso, kultūros fabrikai gerina miestų įvaizdį, didina jų patrauklumą. Geri kultūrinių fabrikų projektai turi ir ekonominį poveikį. Aišku, sudėtinga įrodyti tiesioginę jų naudą, tačiau pašnekovas pateikia pavyzdį. Helsinkio kabelio gamyklos kultūros fabrike reziduojančių įmonių metinė apyvarta siekia 3-4 milijonus eurų. Priskaičiavus ne kultūrines paslaugas, skaičiai išauga iki 17-18 milijonų. A. Imbrasas sako, jog Lietuvoje šios naudos įžvelgti dar nemokama. „Tai nėra pinigų išmetimas. Tai investicija į save“, – mano „Menų spaustuvės“ direktorius.
Taip atrodo pastato ketvirtojo aukšto erdvės. Matyti, kad jos tobulai tinka menininkų studijoms ar ekspozicijų erdvėms. Kituose aukštuose esama tvarkingų salių – šiukšles iškuopė čia renginius organizavęs jaunimas.
Kultūros fabrikams būtinos dotacijos
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vadovė R. Macienė mano, kad sutvarkius Kultūros fabriko Šiauliuose infrastruktūrą, vėliau jis pats save išlaikys. Ar tai išties įmanoma? „Europoje nėra kultūrininkų, kurie išgyventų patys. Aišku, jeigu kalbame ne apie komercinį meną“, – sako A. Imbrasas, manantis, kad dotacijos tokiems projektas yra būtinos. Kitas klausimas – kokio dydžio. Pašnekovas džiaugiasi, kad „Menų spaustuvė“ penkioliką metų turės mecenatą – „Vilniaus energiją“.
„Viskas priklauso nuo to, kokį kultūros fabriką nori turėti šiauliečiai. Jeigu nori novatoriško, patrauklaus objekto mieste – miesto valdžia turės pagalvoti, kaip jį išlaikyti. Jeigu to nebus, turėsite dar vieną Šiaulių areną, tik kitokią“, – sako A. Imbrasas. Išsilaikyti kultūros fabrikas galėtų nebent tuo atveju, jeigu tautodailininkai masiškai gamintų kičinius paveikslėlius, bet ar to siekiama? Be to, vyras pastebi, jeigu šį projektą rengs tik Savivaldybė, jis gali būti negyvybingas. Europoje tokių pavyzdžių esama. Kuriant kultūros fabriką, į procesą būtina įtraukti profesionalus, menininkus. „Reikia stiprių asmenų, kad tas dalykas taptų realybe. Ir saldu nebus“, – patirtimi dalijasi A. Imbrasas.
„Menų spaustuvės“ vadovas tiki kultūros fabrikų ateitimi Lietuvoje ir mano, kad Šiauliuose įkūrus Kultūros fabriką po 5-7 metų galimas integruotas Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Rygos meno fabrikų veikimas.
