Pirmojoje savo knygoje eseistas Ernestas Parulskis su profesionalaus gyvenimo stebėtojo tikslumu ir gyvenimo menininko įkvėpimu pasakoja apie daiktus ir reiškinius, įaugusius į mūsų kasdienybę.
Vieni jo tyrinėjami daiktai ir reiškiniai – seni, turintys garbingą istoriją kaip kančios dantų gydytojo kabinete ar plaukimas baidarėmis, kiti – daugiau ar mažiau nauji kaip lietuvių dalyvavimas „Eurovizijoje“ ar banko kortelių PIN kodai. Anot autoriaus, ši knyga – tai mėginimas paversti kasdienybę nuotykiu, atskleisti ją kaip įdomybių kolekciją. Kone moksline informacija, paties autoriaus improvizuotų socialinių apklausų duomenimis ir jo itin pamėgtais matematiniais skaičiavimais pagrįsti tekstai, džiuginantys skaitytoją rafinuotu humoru be pagiežos, iš tiesų artimi prozos kūriniams.
Kiekvienas Ernesto Parulskio tekstas – tai žavi miniatiūrinė disertacija apie mūsų kasdienybės stebuklus. Tai epifanija – kai, atrodytų, buities smulkmenoje pamatai kultūros, o kartais ir civilizacijos klodus. Dažname tų tekstų dosniai pažeriama meno ir kultūros idėjų, kurias būtų galima iš karto ir įgyvendinti. Dažną jis pats ir įgyvendina.
Ir visa tai – be tokios būdingos mūsų visuomenei surauktos kaktos ir ašaros aky. Viskas lengvai ir grakščiai, perregima, bet tvirta proza.
Ir – ne pats menkiausias jo prozos privalumas: nedaug kas šioje šalyje turi tokį subtilų humoro jausmą.
Žurnalų „Verslo klasė“, „Iliustruotasis mokslas“ redaktorius
Aurelijus Katkevičius
Į šį sparčiai kintantį pasaulį, su kurio dinamika autorius gerai susipažinęs, šios knygos tekstuose žvelgiama be perdėto susižavėjimo ir juolab be panikos, bet randama būdų, kaip kiekvienas žmogus ir visuomenė gali iš jo gauti visokios naudos, kartais rimtos ir puoselėtinos, o kartais veikiau linksmo atokvėpio. Tai ne politiniai, o kultūriniai tekstai. Mūsų žodžio kultūroje retas reiškinys – žvelgti ne atgal, o į priekį, ir tai daroma protingai, įtaigiai, žaismingai.
Literatūros kritikas, vertėjas
Laimantas Jonušys
Kunstkamera nėra muziejus. Tai tėra kolekcionieriaus ar šiaip hobį turinčio asmens surinktų daiktų, kartais – reiškinių, demonstravimas publikai. Kuo kolekcija keistesnė, paradoksalesnė, juokingesnė, baisesnė – tuo geriau. Vienų kunstkamerų savininkai nori savo turtus paversti muziejais. Su tiksliais aprašymais, katalogais, atliktais ir toliau atliekamais mokslo tyrimais. Kiti kunstkamerų savininkai nenori prarasti savo kolekcijos žanro grynumo, nes juos labiausiai žavi nevaldomo rinkimo ir nepretenzingo rodymo procesas.
Esu iš tų, laukinių, kolekcionierių. Kolekcionuoti kasdienybę pradėjau 1990-aisiais, kai Lietuvoje pradėjo rastis mane dominantys objektai: užsieniečiai Vilniuje, mūsiškiai – užsienyje, valstybių įvaizdžių lenktynės, „Eurovizija“, tamagučiai, internetas, samdomas darbas ir poilsis už pinigus. Kolekcionuoti kasdienybę nebuvo sunku – pats joje aktyviai dalyvavau. Man tereikėdavo savo radiniams suteikti siužetinę formą, pagražinti silpnesnes jų vietas, surasti kuo netikėtesnį žiūrėjimo rakursą, ir jau būdavo galima rodyti publikai. Aš savo kolekciją rodžiau (o naujus eksponatus – teberodau) savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laisvalaikis“, žurnaluose „Verslo klasė“, „Investicijos“, „Kinas“, „Veidas“, „Naujasis židinys“, Lietuvos radijuje, naujienų portale omni.lt/balsas.lt, savo tinklaraštyje stebėtojas.lt.
Kai kurie šioje knygoje rodomi eksponatai net apsitraukę apnašomis nuo ilgo saugojimo. Pavyzdžiui, 1998 metais redaktoriai internetą taisydavo į išdidų „Internetą“. Aš palikau originalią rašybą, nes anoje kasdienybėje pasaulinis tinklas toks ir buvo – prasidedantis didžiąja raide ir su kabutėmis.
O štai surenkamų baidarių, saugomų turistų sandėliukuose, iš viso nebeliko.
Ernestas Parulskis
Eseistas Ernestas Parulskis gimė 1963 metais. Studijavo Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedroje ir Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje. 2001 metais įkūrė naujienų portalą omni.lt (vėliau tapusį balsas.lt), jam vadovavo iki 2008 metų. Nuo 1998 metų nuolat rašo esė ir komentarus Lietuvos žiniasklaidai.
