Lietuvių kalboje kasmet gimsta begalė naujų žodžių. Kaip ir mūsų humorą rodančių žaismingų terminų, kilusių iš garsių politikų pavardžių, prie kurių neretai prikabinami ir tokie iškalbingi epitetai kaip „sijonuota„ ar „sauskelnėtas“... Bet kuris žodis virs kūnu, o kuris taip ir liks amžinas naujažodis, neaišku. Kaip ir tas vietoj “futbolininko„ neprigijęs „spirdžius“, po daugel metų į viešąją erdvę grįžęs kaip anekdotas.
Naujažodžių bumas
Kiekvienais metais lietuvių kalba pasipildo tūkstančiais naujų žodžių. Vieni tuo piktinasi, kiti – džiūgauja. O ką apie šį reiškinį galvoja naujosios leksikos tyrėja dr.Jurgita Girčienė?
„Kalba yra gyva tol, kol ji kinta. Šiuo metu lietuvių kalba tikrai juda ir kinta. O tai, kad tame judėjime dalyvauja labai daug žmonių, rodo, jog mūsų kalboje yra nepaprastai daug gyvybės, – džiaugiasi specialistė. – Beje, vieni naujažodžiai – ir naujieji skoliniai, ir dažniausiai jų atitikmenimis einantys naujieji dariniai – įsivedami kaip realijų pavadinimai, kurių mums būtinai reikia, nes kitaip neįvardytume, neįžodintume pasaulio. O kita dalis ekspresyvių naujažodžių vartojama kaip galimybė pritraukti, atkreipti dėmesį, pažaisti. Tik ne visus juos gali užfiksuoti, nes jie gimsta ir kartais miršta „čia„ ir „dabar“.
Anot J.Girčienės, tokie „žaidybiniai„ žodžiai, kaip „tortadienis“, „kavagėris„, „pinigienė“, „snikeriavimas„, „diplomdirbys“, „runkelologija„, gali atrodyti kaip vienkartiniai, nebūtini. Tarp įvairių naujažodžių su dėmeniu “euro“, kurių jau dabar užmerktomis akimis būtų galima suskaičiuoti per tris šimtus, taip pat esama nemažai ekspresyvaus žaidimo atvejų, pvz., „euromintys„, „euronaivumas“, „eurosvajonė„, „eurovėjas“, „euroviskas„.
Tokiais laikytini ir begalė naujažodžių, sietinų su visuomenei gerai žinomų politikų pavardėmis: tai ir „adamkizmas“, „gentvilizmas„, „kirkilizmas“, „kubilizmas„, „landsbergizmas“, „paulauskizmas„, „paksizmas“, „prunskizmas„, „šustauskizmas“, „valinskizmas„, „zuokizmas“, „uspaskizmas„, „kirkiliada“, „kubiliada„, „paksiada“, „šustauskiada„, „valinskiada“, „zuokiada„... “Taip pat pastebėjau, kad straipsniuose apie naująsias politikes kartais kaip neutralus epitetas pridedamas “sijonuota“, tačiau tekstuose dar neteko sutikti “kelnėto„ politiko vyro (beje, abu šie kai kam gal ir netikėti žodžiai nėra nauji, juos galima rasti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“)... O štai „sauskelnėtus„, „pampersuotus“ tikrai esu radusi„, – šypsosi J.Girčienė.
Šį naujažodžių – ir rimtųjų, termininių, ir žaidybinių – bumo laikotarpį galima pradėti skaičiuoti nuo vadinamosios antrosios Nepriklausomybės laikų. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno pagrindu atliktas tyrimas parodė, kad 1991–1996 m. į lietuvių kalbą per viešuosius tekstus atėjo daugiau nei 10 tūkst. naujažodžių. “Nors tuo metu žodžių srautas dar nebuvo toks didelis, – pažymi kalbos tyrėja. – Tad dabar per metus gali rastis ne keli, bet keliolika tūkstančių naujų žodžių“. Kaip pavyzdį J.Girčienė pateikia tik vienos labai siauros srities naujažodžius – naujaisiais skoliniais išreikštus sūrių pavadinimus, kurių per minėtąjį laikotarpį įvairiuose lietuviškuose tekstuose pasirodė gal per šimtą. Tai jau klasika virtę sūriai bri, parmidžanas, kamamberas, mocarela ir pan. „Daugumos jų nebuvo ne tik lietuviškuose žodynuose, bet, žinoma, ir ant mūsų stalo. Tai, ką pasaulis jau seniai yra įvardijęs, mes “atradome„ tik atsivėrus sienoms, po 1990–ųjų. O šiuo metu žengiame kartu. Naujažodžių srautas nėra jokia sensacija. Šis procesas jau pora dešimtmečių būdingas visam civilizuotam technologijų pasauliui, kuris naudojasi kompiuteriu ir internetu“. Begalei naujų realijų reikia begalės naujų vardų: kad ir tas pats internetas, greta kurio radosi intranetas, ekstranetas.
Žodžių meistrai
Naujažodžių gausa sietina ir su viešai bei laisvai, kad ir per tą patį internetą, šiuo metu galinčiais reikštis jų kūrėjais. Anksčiau žodžių kūrimas daugiau buvo rašytojų ir poetų prerogatyva, o dabar žodžių meistrų rastume visur. “Esu įsitikinusi, kad dažnas žmogus, pradedant vaikyste, tikrai yra sukūręs žodžių, ir ne vieną. O šiuo laikotarpiu atsilaisvinusiai minčiai reikia ir naujų išraiškos priemonių„, – sako J.Girčienė.
Beje, kalbininkai, kaip dažnai manoma, tikrai nėra pagrindiniai naujų žodžių kūrėjai, jie dažniausiai tik konsultuoja kalbos klausimais. Pavyzdžiui, dažnai linksniuojamas kompiuterijos terminas “vaizduoklis“ yra ne kalbininkų sukurtas naujadaras. “Hakerio„ atitikmuo “programišius“ – taip pat ne jų, o kompiuterininkams atstovaujančių specialistų pasiūlymas. Beje, minėtasis naujasis skolinys vos ne du dešimtmečius nesėkmingai konkuravo su bene dviem dešimtimis atitikmenų, pvz., „kompiuterių piratas„, „įsilaužėlis“ ir kt. Bet dauguma jų buvo per ilgi, darybiškai nepatogūs, tiksliai neperteikiantys įvardijamo reiškinio esmės. Taigi manyta, kad „hakeris„, „hakeriavimas“ taip ir liks kalboje, kol staiga iš vartosenos jį ėmė stumti naujas atitikmuo “programišius„. Kurį laiką vyko arši diskusija: vieni pasisakė už šį naujadarą, kiti – prieš. Įdomiausia, kad kalbininkai nei „programišiaus“, nei minėtojo „vaizduoklio„ kaip terminų įsivesti nerekomendavo – kalbos požiūriu sistemiškus, nors, kalbininkų akimis, ir pernelyg ekspresyvius naujadarus į savo rengiamus kompiuterijos žodynus įtraukė kompiuterių specialistai.
O štai šiuo metu kalboje įsigalėjęs žodis „dėlionė“ yra vaikų naujadaras. Jam iš pradžių teko konkuruoti ne tik su savo pirmtaku pasiskolintuoju “puzle„, bet ir su kitais lietuviškais jo atitikmenimis „dėstas“, „dėstinis„, „kibučiai“ ir pan. Kaip pasakoja kalbos tyrėja, iš pradžių žodį “dėlionė„ terminologų į platesnius vandenis lyg ir buvo dvejota leisti, nes jo priesaga retoka, neaišku, ar ekspresyvokas žodis bus priimtinas žmonėms. Bet jis taip greitai įsitvirtino ir netgi buvo pradėtas metaforizuoti įvairiuose tekstuose (pvz.: „dėlioja gyvenimo dėlionę“).
Amžini naujažodžiai
Ne paslaptis, kad būtent per vertimus ateina didelė dalis naujažodžių. Pavyzdžiui, šiuo metu jau įsigalėjusį naujadarą „tinklaveika„ išplatino M.Castellso verstinis tekstas „Tinklaveikos visuomenės raida“. O vienoje pasaulio valgius pristatančioje knygoje, bet dar ne plačiojoje vartosenoje, rastume per porą šimtų naujų žodžių – ir naujųjų skolinių, ir jų pirmąkart matomų lietuviškų atitikmenų (tai rodytų, kad jų ieškojo patys knygos vertėjai ar (ir) redaktoriai). Kai kurie iš jų itin ekspresyvūs: „kopūstdešrė„, „trumpdešrė“, „morkaviršis„, „skalspuodis“ ir pan.
Bet ar galima, ar negalima vartoti tokius naujus žodžius, kurių nepateikia mūsų kalbos žodynai? “Aišku, kad galima, – sako specialistė. – Juk žodynai sensta daug greičiau, nei gimsta nauji žodžiai. Tik sunku pasakyti, kurie iš jų vėliau įsigalės vartosenoje ir pateks į žodynus. Nė vienas kalbininkas, nė vienas žodynas negali priversti žodžio tapti kūnu. Kalbinės bendruomenės nepriimtas žodis gali taip ir likti amžinas naujažodis„. Kaip ir XX a. pradžioje vietoj „apelsino“ siūlytasis „saulobuolys„. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių: „futbolininkas“ taip ir netapo „spirdžiumi„. Beje, pastarasis po šimtmečio į viešąjį diskursą grįžo kaip anekdotas. Toks pat reiškinys yra ir šalia seno tarptautinio žodžio “troleibusas“ kartais atsirandantis „vielabraukis„. “Tai rodo visuomenės humorą, kaip gražiai yra žaidžiama žodžiais, – sako specialistė. – Gal daugumos tokių žaidybinių žodžių žodynuose ir nebus, bet jie liks tekstuose.“ J.Girčienė svarsto, kad galėtų atsirasti ir tokių naujažodžių žodynų, kurie “skaitytų„ sklandžius, taiklius, kalba ir, aišku, žodžiais žaidžiančius įvairiausių autorių tekstus.
Deimantė ZAILSKAITĖ
