• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Teatro ir kino režisierius Jonas Vaitkus ruošiasi jau netrukus Vilniaus mažajame teatre pasirodysiančiai premjerai apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – „Svajonių piligrimas“. Kalbėdamas apie savo darbą J.Vaitkus taip pat nepabūgo šiek tiek atitrūkti ir paatvirauti - tiek apie kūrybą, tiek apie savaites be kąsnio burnoje...

REKLAMA
REKLAMA

Savęs kaip kūrėjo nepervertina

- Spektakliui „Svajonių piligrimas“ pjesę rašėte kartu su Eugenijumi Ignatavičiumi. Kodėl būtent su juo ir kokie keliai jus suvedė?

REKLAMA

- Pjesių rašymas ir suvedė. Buvo M.K.Čiurlionio minėjimo metinės, ir ta proga skelbė konkursą. Tai buvo 1975 m. Tuomet pjesę parašė ir Juozas Glinskis, ji buvo pastatyta Klaipėdoje. Aš rašiau savo ruožtu, o Ignatavičius - savo. Ir taip išėjo, kad Kultūros ministerijos Repertuarinis skyrius pasiūlė mūsų pjeses sujungti. Nes mano pjesė buvo padaryta grynai iš Čiurlionio laiškų, dienoraščio nuotrupų, atsiliepimų - viso literatūrinio palikimo. Vadinosi „Tokia gegužės žaluma“.

REKLAMA
REKLAMA

O Ignatavičiaus pjesė buvo labiau susijusi su buitimi: tėvu, kaimynais, ponais. Pas mane buvo „Būtybės“, o pas jį – „Ponai“. Buvau dar visai jaunuolis, pradedantis režisierius, o čia dar rašantis... Mūsų pjeses sujungė. Taip ir išėjo mano poezija su tokiu Ignatavičiaus buitiniu pririšimu, tam tikrų situacijų realumu. Taip gimė antrasis variantas – „Svajonių piligrimas“ - ir ėmiausi jį statyti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- O kodėl pavadinimas būtent toks? Pats esate taip pat vadinamas - Teatro piligrimu...

- Mane taip pavadino, aš prie to neprisidėjau! (Juokiasi.) Pjesę taip pavadinau, nes, manau, Čiurlionis buvo svajotojas. Nelabai jautė realybę, galbūt ji suteikdavo jam daugiau skausmo nei bet kas kitas. Svajonėse jis buvo daug prifantazavęs - ir operų, ir baletų, ir uždangas tapė. Turėjo labai daug noro daryti ir padaryti.

REKLAMA

- O pats neįžvelgiat tarp savęs ir Čiurlionio jokių bendrų bruožų?

- Ne, žinoma, ne. Kur jau... Tik tiek, kad gal darbo intensyvumas... O jo darbo pobūdis visai kitas. Ir laikmetis, epocha. Ir charakteris, pati prigimtis. Sąlyčio yra, kaip su kiekvienu žmogumi, ypač besireiškiančiu kūryboje. Bet jo kūryba grynoji, surišta su muzika, tapyba, o mano priklauso nuo daugelio žmonių. Aš net nelaikau savęs kūrėju...

REKLAMA

- Bet juk vis dėlto esate...


- Visgi tokia medžiaga turi pereiti per labai daug slenksčių. Manęs mano pastatymuose išlieka juokingai mažai. Gal 20-30 procentų to, ko noriu. Viskas priklauso nuo daugelio dalykų. Nuo dailininko, kompozitoriaus, aktoriaus. Taip kad aš savęs kaip kūrėjo nepervertinu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- O pats esate svajotojas?


- Taip, be abejonės. (Juokiasi.)

- Nebūna, kad dėl svajonių atitrūkstate nuo realybės?


- Būna. Būna, kad ir atitrūksti, bet gyvenimas grąžina atgal. Juk svajones reikia įžeminti, o svajonė ne visada pasiduoda įžeminimui. Mano darbas vis dėlto susietas su žmonėmis. Negaliu atsisėsti su lapu ir daryti, ką noriu, rašyti natas, būti pats su savimi. Turiu sukurti pasaulį per kitus žmones.

REKLAMA

- Bet ar nebūna, kad dėl svajonių metate visus darbus ir išvis pamirštate, kad gyvenate?

- Taip, būna, kai įsimyliu. Kai pagauna jausmai, tai viskas...

- Bet vis tiek sugebate save kontroliuoti ir dirbti kaip dirbęs?

- Taip.

- O kaip taip sugebate?

- Nežinau, matyt, tokia mano prigimtis. (Šypsosi.) Turiu pateisinti svajojimą. Pasitikrinti. Nes vis tiek svajonė atsiremia į kažkokią realybę ir kai ją pabandai įgyvendinti, pamatai arba didžiulį atstumą, kurio negali įveikti, arba kas nors įvyksta. Ir tada gimsta kitos svajonės. Todėl bandžiau dirbti daugelyje sferų: ir operoje, ir kine, ir tapyti bandžiau šiek tiek. Eiliniai eskizėliai. Ir sportuoti bandžiau.

REKLAMA

- O ką bandėte sportuoti?

- Tai šokinėti, tai imtynes. Neblogai sekėsi, savo aukštį peršokdavau. (Juokiasi.) Sportą mėgau, man tai gražu. Labai patikdavo gimnastika, net žiūrėti patikdavo.

- Bet pasirinkote režisūrą. Kodėl?

- Pasirinkau režisūrą, nes, ko gero, tai man labiausiai tinkanti veikla. Iš daugybės sujungtų komponentų čia sukuriu savo matymą. Iš muzikos, dailės, ritmikos, plastikos, žmogaus balso ir paties žmogaus, ir spalvų, ir architektūros. Lyg suvaldai ir iš naujo sukuri kažkokį pasaulį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kodėl po tiek metų nutarėte atkurti būtent šį spektaklį?

- Čia yra Rimo Tumino idėja, nes jo Vilniaus mažasis teatras šiek tiek siejamas su Čiurlioniu. Ten buvo jo vaikščiota, kabo jo tapyta uždanga. Be to, teatro temos krypsta į pastatymus apie asmenybes. Tad ir manęs paprašė pastatyti ką nors iš tos serijos. O kadangi naujų pjesių lyg ir neatsirado, nutarėme pastatyti mano su E.Ignatavičiumi variantą. Gal ir pasiteisins.

REKLAMA

Badavimas ir nemigo naktys

- Kiek ilgiausiai parų esate nemiegojęs?

- Badavęs ilgiausiai esu septynias paras. Tris dienas mažini viską, septynias dienas badauji, geri tik vandenį, paskui tris dienas vėl pradedi po truputį valgyti. O armijoje esu nemiegojęs tris paras. Dėl budėjimų, važiavimų.

REKLAMA

- Kodėl tiek laiko badavote?

- Badavau Norvegijoje, nes ten labai daug maisto buvo.

- Savo noru?

- Prieš 5, 6, 7 metus - kasmet, kai ten būdavau. Važiuodavau ten dirbti su studentais, statydavau spektaklius. O badaudavau savo valia. Toks noras. Norėjosi pasižiūrėti, kokia tai savijauta.

- Koks jausmas apimdavo?

- Pirmiausia labai norėdavosi maisto, tarsi visas organizmas sujudėdavo, pradėdavo pereiti į savęs naikinimą. O kitas jausmas - kai vėl pradedi valgyti. Šlykštu. Nesinori. O šiaip tai matai, jauti, girdi – viskas skaidriau ir paprasčiau pasidaro, viskas prasiplečia. Jutiminių dalykų diapazonas labai išauga.

REKLAMA
REKLAMA

- Esat dar kokių nors dalykų daręs tam, kad sukrėstumėte save? Kad pasižiūrėtumėte, kokios yra ribos?

- Tyčia niekada nesu nieko daręs. Bet šiaip buvo atsitikę. Tačiau tie dalykai tokie, apie kuriuos, tiesą sakant, nesinori kalbėti.

- O kaip manote, kokie bus nauji dalykai šiame „Svajonių piligrime“, kokių dar nebūsime matę? Juk ir kino filmas buvo?

- Taip, „Zodiakas“. Tai skirtumas bus didžiulis. Tik tekstas tas pats, jo nekeičiau. Atlikėjai kiti. Iš ano spektaklio išliko tik Giedriaus Kuprevičiaus muzikiniai fragmentai, amžiną atilsį Kęstučio Genio ir Vytauto Kernagio balsai. Visa kita bus jauni, žavūs žmonės.

- O kaip režisierius sąmoningai keitėte pastatymų kampą?


- Nieko nekartojau. Nebebus nieko bendro su tuo, kas buvo.

- Baiminatės žiūrovų reakcijos?

- Visi baiminamės - ir aš, ir aktoriai. Jaučiasi, kad kai kas vyksta. Norisi to susitikimo.

- Pirmasis spektaklis buvo taip garbinamas, o jei šis nebus toks pasisekęs?

- Kas jau čia matė... Be to, apie pasisekimą išvis negalvoju. Man tai vienas iš menkiausių kriterijų. Nesvarbu pasisekimas, svarbu, kaip žiūrovas reaguos. Ką rašys - ar jaus, kad ten kas nors yra, ar ne – man rūpi kur kas mažiau. Dabar įdomiausi man susitikimai su aktoriais. Jų jausmai, siekiamybės, bendrų dalykų derinimas. Negyvenu prisiminimais ir nebandau ko nors pakartoti. Gyvenu čia ir dabar, su šiuo laiku ir su mane supančiais žmonėmis, o jungia mus M.K.Čiurlionis.

Rasa Velijevaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų