Prieš dešimt metų su šeima persikrausčiusi į Kanadą ir ten baigusi aktorinio meistriškumo mokslus, Gintarė Sabaliauskaitė praėjusių metų gruodį grįžo į Lietuvą.
Daug kas, tikriausiai, pagalvotų, ar verta palikti tėvus ir saugų gyvenimą Kanadoje, kur pragyvenimo lygis gerokai aukštesnis nei Lietuvoje, ir važiuoti į tėvynę, kenčiančią nuo gilios recesijos?
- Pirmiausia iš Lietuvos, Kauno, persikėlei į mažą miestelį Kanadoje, baigusi mokyklą – į didmiestį, Torontą. Jaunam žmogui tai didžiuliai įspūdžiai ir, žinoma, išbandymai. Kaip pasirinkai dar ir tokią sudėtingą specialybę, nėjai lengvesniu keliu? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Gintarės.
- Teatru susidomėjau būdama šešerių metų, lankiau dramos būrelį „Tiškučio akademija“. Neišdildomą įspūdį paliko pirmasis mano vaidmuo Girstučio kultros rūmuose spektaklėlyje „Grybų karas“. Tėvų prašydavausi vedama į teatrą po vizitų pas daktarą ar stomatologą – tai būdavo lyg dovana, atpildas.
Vėliau, jau gyvendama Kanados šiaurėje, mažame miestelyje Nipavine, taip pat lankiau mokyklos dramos būrelį. Tikro teatro tame miestelyje nėra, bet mes statydavome miuziklus, spektaklėlius, ir susirinkdavo išties nemažai žiūrovų.
Nuo mažumės galvojau apie teatrą, bet 12 klasėje lyg ir suabejojau: teisė ar aktorystė? Suabejojau turbūt vien dėl to, kad įvertinčiau savo polinkio tikrumą.
Baigusi mokyklą persikrausčiau į Torontą – ten, kur intensyvesnis kultūros, teatro gyvenimas. Šiame Kanados mieste yra ne viena aukštoji aktorinio meistriškumo mokykla. Vienoje iš šių mokyklų per stojamuosius egzaminus man pasakė, kad, kol neatsikratysiu lietuviško akcento, galiu atšaukti kitus egzaminus ir „nemesti tam pinigų“. Į aktorinio meistriškumo studijas stoja daug žmonių, o iš maždaug 800 įstoja 32-34. Vis tik stojamuosiuose egzaminuose dalyvavau ir įstojau į „Humber College“. Mūsų kurse iš 36 studentų mokslus baigė tik 17.
- Tikriausiai jau pastebėjai, kad Lietuvoje vis mažiau žiūrima į teatrą, kaip į šventovę, galbūt su televizijos „pagalba“ aktorystė vis didesnei daliai jaunų žmonių atrodo lengvas ir smagus būdas patogiai gyventi, lepinamam dėmesio. Koks jaunų žmonių požiūris į teatrą Kanadoje, ir kokį jį formuoja dėstytojai?
- Kanadoje studentai, jeigu jie yra per jauni, pernelyg nesubrendę, nepakelia kritikos ir didelių krūvių, yra išmetami. Arba patys išeina pajutę, kad šis darbas yra sunkus ir fiziškai, ir emociškai, o ne vien tikėtasi pramoga. Dėl to studijas ir baigia mažiau nei pusė įstojusiųjų.
Dėstytojų, žinoma, yra įvairių. Daug mane įkvėpusių režisierių, kuriančių Kanadoje, mokslus yra baigę iš Rusijoje, Prancūzijoje – juk Kanada yra jauna imigrantų šalis.
Kai kurie dėstytojai šventove stengiasi paversti ne teatrą, o savo mokyklą, tapdami tos „šventovės“ centru. Tačiau jeigu pradėsiu galvoti, kad mano mokykla, tai, ko mane jau išmokė, yra aukščiausias pasiekimas, tada mano karjera ir baigsis.
- Lietuvos teatrai, be visų pranašumų, kenčia nuo masyvios biurokratijos, dešimtmečiais stagnavuvios vadybos sistemos. Galbūt galėtumėme nusižiūrėti geros patirties iš Kanados teatrų?
- Sunku palyginti, kadangi Kanadoje nėra valstybinių teatrų. Jie gali nebent gauti apdovanojimus, paramą konkretiems projektams. Bet tai tampa paskata kurti vien tai, kad įtiktų vyriausybei, koncentruojantis į pinigus, o ne į meną.
Kadangi Kanada buvo britų kolonija, joje yra klasikinių teatrų, pirmiausia, žinoma, bodevilis, gilesnė „šekspyriškojo teatro“ tradicija. Yra meno erdvių, panašių į Vilniaus „menų spaustuvę“, kur kuria teatralai, neturintys savos erdvės repeticijoms ir spektakliams. Kanadoje daugiau nei Lietuvoje yra teatro festivalių – naujų pjesių, skaitymų, eskizų.
Kitas svarbus skirtumas – vaidmenims gauti Kanadoje rengiamos atrankos. Atvažiavau į Lietuvą nežinodama, kad čia jos nėra rengiamos, todėl turiu pakeisti veiksmų planą.
Tiesą sakant, buvau net pamiršusi, kokia Lietuva yra mažutė. Būtent dėl to jai labai trūksta įstaigos, kurioje kūrybiniai žmonės galėtų susieiti, susipažinti. Trūksta bendravimo tarp teatro grandų ir jaunuomenės; tarp tų, kurie gali patarti, ir tų, kuriems reikia pasimokyti. Reikia dagiau maišaties, kultūros centro, atvirų vakarų, kur aktoriai skaito pjeses, bendrauja, groja. Manau, jog to trūksta ne vien atvykėliams iš kitų šalių, bet ir vietiniam kūrybiniam jaunimui. Gal yra koks aktorių baras, kurio aš nežinau?
- Tad kas iš tiesų tave grąžino į Lietuvą? Negi nežinojai, kad čia sunkmetis, o teatre jis apskritai vargiai bepakeliamas?
Kanados teatrų salės dažnai būna apytuštės, kartais scenoje būna daugiau aktorių nei salėje žiūrovų. Ten nėra tradicijos eiti į teatrą, nėra įpročio į jį einant pasipuošti. Kanadoje norėčiau pakeisti vieną dalyką – kad žmonės eitų į teatrą nuo mažų dienų.
Žinojau, kad Lietuvoje krizė, skaičiau apie tai straipsnius. Tačiau vienas dalykas yra žinoti, kitas – matyti ir jausti, kaip žmonėms yra blogai. Apie krizę daugiau, nei jau yra prikalbėta, nepasakysiu. Mane grąžino patriotizmo jausmas. Dėl ko daugiau mesčiau gerai apmokamą darbą svetur ir atvažiuočiau sunkmečiu.
Grįžti traukė Lietuvoje gyva teatro tradicija. Noriu vėl atrasti tą vaikišką tikėjimą teatru. Juk teatras gali būti revoliucija, paguoda ir galimybė susivienyti. Galvodama apie šį laikmetį, kaskart prisimenu jį gerai atspindinčią Bertolto Brechto pjesę „Opera už tris skatikus“, kurioje „net ubagas turi nusipirkti teisę ubagauti“.
- Ar jau spėjai pasijusti Lietuvoje sava? Kultūros skirtumai tarp Kanados ir Lietuvos tau labiau padeda ar trukdo?
- Šiuo metu lankausi muzikos ir teatro akademijos paskaitose. Pastebiu, kad lietuviai nuoširdžiau reiškia emocijas, o kanadiečiai yra pernelyg mandagūs. Pastebiu daug skirtingų įgūdžių, įgytų aktorinio meistriškumo mokyklose, kurių galime pasimokyti vieni iš kitų.
Visą vasarą klaidžiojau po Europą. Joje atradau labai daug įkvėpimo, gyvybės ir nuostabių žmonių. Lietuva, sakyčiau, yra išskirtinė Europa, ir man patinka tai, kas ją skiria nuo kitų šalių. Tai, kas nėra prekybos centrai, kas nėra populiarioji kultūra – tai ir lašinukai, ir svogūnas, ir gimtoji kalba, ir daugelis kitų dalykų. Kūryboje man svarbu išsireikšti gimtąja kalba.
Žinau, kad čia galiu daug išmokti. Žiūriu spektaklius ir matau, kad norėčiau dirbti su daugybe talentingų žmonių. Jeigu Lietuvoje teatras ir nebėra šventovė, vis tik jis čia yra labai svarbus žmonėms. Taip norėčiau, kad teatralams nereikėtų užsikasti mintimis, kaip išgyventi, kaip gauti dar vieną vaidmenį, kad jie galėtų galvoti apie visuomenę ir žiūrovą. Ir teatre ieškoti mąstymo revoliucijos.
Bet reikia turėti omenyje, kad visa, ką sakau, yra pirmas suaugusio žmogaus įspūdis Lietuvoje – jos nemačiau nuo mažų dienų.
TIK FAKTAI
„Humber college“ teatro fakultete ruošiami šiuolaikinio fizinio teatro aktoriai su klasikinio teatro pagrindais.
Su bendrakursiais G. Sabaliauskaitė yra vaidinusi spektakliuose „Grimm“ (improvizacijų spektaklis brolių Grimų pasakų motyvais), šokio spektaklyje „Danceries“ su gyvai grojančiu Toronto jaunimo orkestru, spektaklyje „Pentheus“.
2009 metų vasarą su trupe „Shakespeare Link Kanada“ ir Afrikos šokių kompanija „Montes Namuli“ G. Sabaliauskaitė statė spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“ Mozambikoje.
Joanos Foster nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
