Jis niekada nesišypso. Niūraus mąstytojo povyza kalba taip, kad klausytojams veržiasi juokas pro ašaras. Šilutėje humoristas, rašytojas, dainininkas, gyvuoju klasiku vadinamas Juozas ERLICKAS surengė autorinį kūrybos vakarą.
Jį galima mylėti įvairiapuse meile stikliniais kaliošais, tokia, kokią aprašė naujausioje savo knygoje, galima apšaukti absurdo teatro aktoriumi ar nuskriaustųjų humorą propaguojančiu opiumu liaudžiai. Ir visa tai bus tiesa. Abejingų jam nelieka.
Simona PUŽAITĖ
Susapnavo lietuvių periodinę lentelę
„Lietuvių periodinė lentelė“ – tokį naujausią savo atradimą šilutiškiams pristatė J.Erlickas. Anot jo, visi didieji atradimai yra susapnuojami, tik reikia nepatingėti daugiau laiko praleisti lovoj. Pagal jo susapnuotą lentelę, galima apskaičiuoti visų lietuvių svorį ir svarbą, sužinoti, kam ir kiek priklauso, nustatyti, kur koks lietuvis turi būti, surasti lietuvius, kurių dar trūksta, ir pašalinti tuos, kurie jau atlieka.
„Lentelė – aiški kaip diena, ir man aišku, kad ji paaiškins viską, visiems ir – per amžius. Ir aš regiu, kaip Lietuvoj visi lietuviai tampa laimingi, nes visi pagaliau tvarkingai susidėlioja į savo vietas“, – lentelės privalumus komentavo atradėjas.
Rašytojas ne tik pasakojo, bet savo mintis perteikė dainomis. Pasidalijo savo patirtimi, kai bandė dirbti gydytoju („būtų visai neblogas darbas, tik kad ligonių nebūtų. O tie eina ir eina, ir erzina pasakodami savo ligas...“). Nurodė geriausią pensininkų panaudojimo būdą - visus juos priimti į kariuomenę: bus ir pavalgę, ir kelnes turės, ir laiku pastebės priešų pėdsakus ant žemės, nes aukštai galvos nebepakelia. O siųsti į karą sveikus jaunus vyrus - kvaila, kare juk vis tiek visi luoši tampa.
Apžvelgęs meilės evoliuciją, žmonų ir vyrų naudingumo aspektus, valdžios dauginimosi kvadratiniu lizdiniu būdu perspektyvas, priminė, kad visi šilutiškiai, kurių tėvai arba seneliai turėjo sveikatos, dabar turi teisę prašyti valdžios tą sveikatą grąžinti...
O kad lietuviai geriau gyventų, jie visi turėtų emigruoti ir tuščią likusią Lietuvą išnuomoti kinams. Juk „Lietuva – brangi“, todėl brangiai galėtų išnuomoti.
Renginio pabaigoje J. Erlickas patikrino šilutiškių žiūrovų padėtį lentelėje ir kvailumo lygį. Atsakymo į jo klausimą: „Kokia yra nekaltumo prezumpcijos viršutinė gėrybinė funkcija ir apatinė nesudeganti suma?“, niekas nežinojo. O atsakymas toks: suma yra atvirkščiai proporcinga sąžinės skersmeniui. Gautą skaičių dar reikia padauginti iš užpakalinės angos įžambinės kvadrato.
Kadangi pirmas klausimas buvo keblokas, davė kitą užduotį: vardininkas atsako į klausimą... kas?; naudininkas atsako į klausimą... kam? Bet pats svarbiausias yra valdininkas. Į kokį klausimą atsako jis? Publika šiuo klausimu buvo gudri ir atsakė teisingai – valdininkas atsako į klausimą... kiek? „Bet jeigu tu neturi „kiek“ ir tik žiopteli „kąąąąą“, vadinasi esi galininkas ir liksi gale per amžius", - galutinę diagnozę nustatė J. Erlickas.
J. Erlicko gyvenimiški patarimai
„Nenoriu duoti interviu, dėl to, kad labai mažai jų turiu. Tegul man kas nors duoda... Paskui pats nebeturėsiu nė vieno. Noriu kokį interviu išsaugoti savo reikmėms“, – lėtai atsidūsėdamas „Šilutės naujienoms“ atsikalbinėjo J. Erlickas, bet galiausiai sutiko pasidalinti savo įžvalgomis ir gyvenimiškais patarimais su mūsų skaitytojais.
- Kadangi esate kupinas gyvenimiškos patirties, pasidalinkite patarimais su šilutiškiais jų gyvenimo aktualijų klausimais.
- Gyvenkite dorai, nepaleistuvaukite, nevokite, nežudykite, negeiskite savo artimo asilo. Neapsirykite – nevalgykite riebalų, saldumynų. Valgykite baltymus, skaidulines medžiagas ir mikroelementus.
- Patarkite, kaip mums išgyventi pavasarinius potvynius?
- Na, reikia persikelti į kokią nors aukštesnę vietą. Tiktai durniai galėjo apsigyventi ten, kur užlieja visada. Protingi žmonės renkasi Žemaičių aukštumą ar dar kur nors Himalajus. O kad jau esate tokio mentaliteto, tai dabar kentėkite.
- Tai niekuo nebegalime sau padėti?
- Pasidirbkite valtis ir, kai pakils vanduo, atplaukite pas mane po vieną ir aš kiekvienam duosiu po patarimą.
- Kaip mums reikėtų kovoti su kontrabanda?
- Nekovokite, visi ją vežkite! Kovoja tie, kurie patys neturi gabumų per tą Nemuną plaukti, kitais būdais nešti. Tie, kurie yra gabesni, tie ir nekovoja – dirba. Paprastų žmonių toks jau likimas – arba kovoti, arba kentėti.
- Kadangi daugelis painioja Šilutę su Šilale, ką šilaliečiams nuvažiavęs pasakysite apie Šilutę?
- Jau važiuodamas į renginį įsitikinau, kad šilališkiai – durnesni. Važiuoju, žiūriu užsirašę – Pajūris. Argi taip gali atrodyti pajūris?..
Apie Šilutę nieko blogo nepasakysiu, ne ne. Ką ten. Šilutė yra pats gražiausias ir pats geriausias miestas Europoje. O šilališkių durnumą liudija ir tai, kad jie apie save dainuoja: „Šilalė la la lė lė lė lė...“ (dainuoja – aut. pastaba).
- Ar dažnai būnate Šilutėje, kad galėtumėte ją vertinti?
- Taip, aš esu išvaikščiojęs ir ištyrinėjęs kiekvieną Šilutės metrą. Atvažiuoju aš čia inkognito, apsimetęs kitu žmogumi. Naktimis dažniausiai vaikštau.
- Kokių miesto paslapčių jau spėjote atskleisti?
- Šilutės žmonės yra tokie, kad jie neturi paslapčių. Jie nieko neslepia, yra labai dori žmonės. Nėra ką atskleisti, jie patys atsiskleidę.
- Esate atidžiai ištyrinėjęs meilės sferą, kokie patarimai būtų vyrams ir žmonoms?
- Tegul vyras, grįžęs į namus, pareiškia savo žmonai ką nors gražaus. Pavyzdžiui: aš tave sukaposiu į gabalus ir pašersiu apylinkės vabalus. Jeigu žmona nesupranta, vadinasi, bloga žmona. Reiškia, nereikėjo jos tokios vesti. Gera žmona turi stovėti kertėj ir dar užsimovusi ant galvos maišą.
- O geras vyras?
- Geri vyrai išvis renkasi kompanijas. Ir juos būtų gerai nupurkšti pesticidais, kad neišnyktų.
- Ką galėtumėte pasakyti mažiems Šilutės rajono kaimeliams?
- Tegul mažieji kaimeliai greičiau vystosi į didelius kaimus, tie kaimai – į miestelius, o tie miesteliai stengiasi savo ruožtu taip vystytis, kad prilygtų kada nors šitai gražiai Šilutei.
