Vakar Vilniaus rašytojų klubo lankytojai tapo reto įvykio liudininkais: literatūros kritikas, rašytojas Valentinas Sventickas prarado įprastą vaidmenį ir iš kalbintojo virto kalbinamuoju.
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros prezidentas ir Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius vadovas
Valentinas Sventickas, kol jo bičiuliai poetai pina sonetų vainikus, jų darbą įprasmina rimtomis, bet smagiai skaitomomis kritikos knygomis. V.Sventickas jau yra parašęs monografijų apie Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį. Vėliau išleido monografinių studijų rinkinį „Keturi portretai“ (apie jaunesnės kartos poetus Antaną A.Jonyną, Gintarą Patacką, Almį Grybauską ir Vytautą Rubavičių). O vakar Rašytojų klube buvo pristatyti du naujausi V.Sventicko veikalai - monografija „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ ir publicistikos knyga „Autorių teisių bumerangai“.
Be pretenzijų.
- Kaip pristatytumėte pirmąją knygą? Ar tai kritikos veikalas?
- Tai kritikos kalba parašyta knyga, be mokslinių, akademinių pretenzijų. Joje esama tikro gyvenimo ir realijų, su kuriomis susijęs A.Marčėnas ir jo kūryba. Pavyzdžiui, kalbama apie tokį praeities reiškinį - „Gorkynę“, apie žmonių buvimą dabar vadinamoje Pilies gatvėje: tiesiog joje arba andainykštėse jos kavinėse, menininkų dirbtuvėse, butuose. Tokia ir knyga: rimtas mėginimas pažiūrėti į A.Marčėno kūrybą ir jo biografiją.
Šiaip, man monografijų rašymas nėra jokia naujiena. Turėjau mintį rengti knygą, apžvelgiančią kelių poetų kūrybą, tačiau berašant ėmė aiškėti, kad apie Aidą jau galima pasakyti daug dalykų.
- Tad knygoje sutiksime nemažai realių personažų?
- Taip, į knygą įsiterpia ir pašnekesiai su pačiu A.Marčėnu, ir su Edmondu Kelmicku, kuris irgi buvo toje „Gorkynės“ erdvėje. Žinoma, skaičiau ir domėjausi, ką apie A.Marčėną rašė kiti kolegos kritikai. Savaime knygoje atsirado ir jo tėvai, ir ne visai paprasta studijų istorija, tiesiog - žmogus ir jo kūryba.
- O apie kokius poetus, turėjusius knygoje pasidalyti vieta su A.Marčėnu, galvojote?
- Buvo galvota apie Donaldą Kajoką, Kornelijų Platelį. Manau, kad jau neapleisiu šių pavardžių, nes šie poetai yra man įdomūs. Tad kokia nors apimtimi ir kokia nors forma bus apie juos kalbama.
Autoriams nuo autoriaus
- O kokios patirtys sudėtos į knygą „Autorių teisių bumerangai“?
- Tai kitas nuotykis. Knygos pratarmėje „prisipažįstu“, kad žiūrinėdamas į savų publikacijų sąrašą pamačiau, jog nuo 1992-ųjų esu nemažai parašęs apie autorių teises, socialinį menininkų gyvenimą, aktualius procesus. Dėl visuomeninių darbų su autorių teisių gynimu seniai esu susijęs. Šis pamatymas atėjo būtent tada, kai buvo kalbama apie Grūto parko skulptūras, apie koncertuojančius vaikus ir autorius, besitikinčius atlygio už atliekamus jų kūrinius. Būta aktualių situacijų ir nusprendžiau sudėti šią nedidelę knygą - iš anksčiau skelbtų ir dabar parašytų straipsnių. Kažkas neseniai man pasakė, kad galbūt tokio autorinio straipsnių rinkinio, kuriame kalbama apie autorių teises Lietuvoje, išvis nėra buvę. Žinoma, knygoje kalbu ne teisininko, o literato kalba. Man regis, šioje srityje yra svarstytinų dalykų. Mūsų visuomenė niekaip nenori suprasti ar apsiprasti, kad autorius ir jo kūrinys yra reiškinys, kurį reikia vertinti ir gerbti. Dažnai pamirštama apie žmogų, parašiusį muziką, tekstą, sukūrusį paveikslą. Todėl ir atsiranda tokios knygos.
Dėkui Dievui, atsiranda vis daugiau teisininkų, pradedančių domėtis autorių teisėmis. Pagaliau ir patys autoriai domisi juos ginančiais įstatymais, norminiais aktais. Dedikuodamas šią knygą vienam ar kitam kolegai parašau labai paprastai: tokiam ir tokiam autoriui nuo tokio ir tokio autoriaus. Stengiuosi bendruomeniškumą, savo statuso - autoriaus - suvokimą skiepyti visokiais būdais. Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje dar mokyklos metais vaikai gauna šiek tiek žinių apie šiuos reikalus. Lietuva šiuo požiūriu yra jei ne dykuma, tai tikrai ne klestinti žemė.
Valentinas Sventickas ("LŽ")
