„Monkey“ yra dar viena kaukė, kurią užsidėjo sėkmingųjų „Gorillaz“ kūrėjai – muzikas Damonas Albarnas ir piešėjas Jamie Hewlettas. Bet tie, kurie jau pasiruoš keliauti parduotuvėn, galvodami, kad abu projektai panašūs, turėtų stabtelėti.
Žinoma, „Monkey“, kaip ir „Gorillaz“, yra multimedinis projektas, bet panašumai tuo ir baigiasi. Jei „Gorillaz“ buvo žavi postmoderni kelionė po popmuzikos žanrus, „Monkey“ kryptis priešinga. „Journey To The West“ tai savotiškas garso takelis (tiksliau – takas) filmui, iliustruojančiam seną kinų sakmę apie beždžionės kelionę į baltosios rasės pasaulį. Muzikinis Vakarų ir Rytų susidūrimas yra ambiciškiausias, bet ir labiausiai hermetiškas D. Albarno projektas. „Monkey albume etniniai ritmai persipina su elektronika, kinų liaudies muzika susitinka su azijietišku popsu, retkarčiais nuaidi europietiškos avangardo klasikos aidai – nuo Eriko Satie minimalizmo per Philipą Glassą iki šiuolaikinio džiazo. „Journey To The West“ tampa geru lauku diskusijoms – ar D. Albarnas yra genijus, ar tik inteligentiškas pokštininkas, besišaipantis iš savo gerbėjų.
The Verve, „Forth“, Parlophone
Praėjus 11-ai metų po puikaus albumo „Urban Hymns“ išleidimo ir 9-iems po lyg ir galutinio, antro iširimo, britų grupė „The Verve“ į rinką grįžo su albumu „Forth“. 90-aisiais metais jie saloje buvo ypač keista formacija, grojantys bekompromisę, originalią ir labai emocionalią muziką. Praėjus dešimčiai metų jie vėl patvirtina teiginį, kad du kartus į tą pačią upę įbristi neįmanoma. Jie vėl naudoja patikrintus triukus: psichodelijos, dainelių ir baladžių mišinį. Keliose pirmose dainose – „Sit And Wonder“ ar „Love Is Noise“ - tai skamba labai gerai. Bet dainos nuo trečios iki penktos – visiškas niekas. Ir tik albumo pabaigoje galima prisiminti, kad „The Verve“ didžia grupe vadino ne tik jos solistas Richardas Ashcroftas. Sklinda gandai, kad po albumo grupė iširs trečią ir paskutinį kartą. Taigi šiemetinį jos sugrįžimą triumfu galima pavadinti tik sąlygiškai – jis tiesiog įvyko ir buvo pastebėtas. Darbas veltui nenuėjo.
Stereolab, „Chemical Chords“, 4AD
Taaaiiip... Po „Stereolab“ debiuto jau praėjo 16 metų. Per tiek metų britiškai-prancūziškas kolektyvas spėjo pabūti ir muzikos scenos viltimi, ir vienu iš avant-popo pradininku ir šiuolaikinio avangardo klasikais – nors pastarasis titulas vis dar gyvuojančiai grupei gal ir nėra pagyrimas.
Bet „Stereolab“ kategoriškai atsisako būti gyvomis iškasenomis ir toliau daro savo; įrašo albumus, kuriuose maišosi melodijos su eksperimentinėmis aranžuotėmis, mikliai pateikdami tai kaip neįtikėtinai lengvą muziką. Šiuo metu grupė lyg ir sušvelnino eksperimentinį skambesį ir avant-pop termine akcentuoja paskutinį skiemenį, bet vis tiek intriguoja. O kaip gali būti kitaip, klausantis kad ir dainos „Silver Hands“, kurioje prancūziška daina žaviai deri su lengvai klausomu popsu, arba „Self Portrait with „Electric Brain““, balansuojanti ant 60-ų metų muzikos pastišo ribos?
Visko gali būti, kad „Stereolab“ svarbiausius dalykus jau pasakė ankstesniuose albumuose, bet tai nesvarbu, jei „Chemical Chords“ vis tiek skamba skaniai ir šiandien.
