Gana retai rodomuose lenkų choreografo Krzysztofo Pastoro spektakliuose „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Karmen“, parodytuose 2008-ųjų sausio 31 d. – nauji atlikėjų vardai.

 

Lisandro vaidmenį pirmą kartą atliko Eligijus Butkus, Karmen – Olga Konošenko.

 

Prieš dešimtmetį K. Pastoro spektakliai – šiokia tokia atsvara rusų choreografų kūrybai, kuri Lietuvos baleto repertuare sudaro absoliučią daugumą. Pagal Williamo Shakespeare‘o komediją ir Felixo Mendelsohno-Bartoldy muziką sukurtas spektaklis – plastiškas, elegantiškas ir lengvai komiškas, maloniai nuteikiantis laisva, akvareliška choreografine kalba bei gana aiškiai perteikiamu siužetu, puikiai pažįstamu ne tik iš teksto, bet ir iš dinamiško, choreografiško Oskaro Koršunovo to paties pavadinimo spektaklio.

 

Patyręs šokėjas Eligijus Butkus ypatingų sunkumų įsijaučiant į Lisandro vaidmenį nepatyrė – tiek mizanscenomis, tiek šokiu sklandžiai atskleidė įsimylėjėlio būsenas ir jų diktuojamus jausmus tiek Hermijai, tiek Elenai. Nedidelė partija šokėjui pasidavė lengvai, neatrodė, kad tai debiutinis spektaklis.

 

Hermiją šoko Kristina Kanišauskaitė, Eleną – Živilė Baikštytė. Demetro partijoje pasirodė pastaraisiais metais gana retai scenoje matomas Edvardas Smalakys, tiesa, šmėkštelėjęs premjeriniuose „Bajaderės“ spektakliuose tarp Soloro bičiulių karių.

REKLAMA

 

Gyvai, žaismingai Pako vaidmenį kuria Valerijus Fadejevas – tiek veido išraiškos, tiek judesiai lyg improvizuojant išryškina padūkusio Oberono kompaniono paveikslą, kurio neatidumas ir pokštai sukelia tiek nuotaikingos sumaišties. Žaviai Fėją šoko Inga Cibulskytė – šuoliai, smulkūs sukiniai, padedami plevenančių drabužio skiaučių, leido balerinai pavirsti lengva oro dvasia.

 

Ipolitos ir Titanijos vaidmenį atlikusi Olga Konošenko, „Vasarvidžio nakties sapne“ debiutavusi prieš metus, spektaklyje sugebėjo išskirti moteriškos, švelnios Ipolitos ir kiek aikštingos, kaprizingos Titanijos paveikslus; taip pat ir Aurimas Paulauskas rado būdų, kaip atskirti valdingo Tesėjo ir kerštingo Oberono įvaizdžius. Šokio atlikimo požiūriu šokėjai pasirodė gerai, muzikaliai, nuotaikingai perteikė beveik visus choreografo sumanymus, svarbiausia – lengvai besiliejančią judesių plastiką, viena kitoje gimstančias ir išnykstančias pozas. Titanijos scenos su Niku Botomu – Aurelijumi Daraškevičiumi – buvo paženklintos santūraus grotesko, lengvai pabrėžiant kiek erotišką jų pobūdį.

 

Tarp fėjų buvo matyti ir naujų (arba anksčiau dėmesio nespėjusių atkreipti) veidų – lengvai, su nuotaika šoko Ilva Juodpusytė, žvalia energija pulsavo Rūta Kudžmaitė; po ilgesnio laiko tarpo buvo malonu matyti į sceną vėl sugrįžusią Rasą Taučiūtę.

 

Trečiadienį iškilmingai paminėtą kompozitoriaus Rodiono Ščedrino jubiliejų Lietuvos baletas pratęsė ketvirtadienį George‘o Bizet-R. Ščedrino „Karmen“. Nuo pat spektaklio sukūrimo jame pagrindinį vaidmenį šoko Eglė Špokaitė (neminint kelių kviestinių atlikėjų iš Latvijos nacionalinės operos). Talentingos, ypač artistiškos šokėjos suformuotas šio vaidmens turinys sunkiai užmirštamas – E. Špokaitės interpretacijoje muzikos, gyvybingo, čia pat iš melodijos išsiskleidžiančio judesio ir vidinio, apribojimų nepripažįstančio laisvūnės pasaulio dermė tapo šio choreografinio kūrinio masalu.

 

Olga Konošenko, ėmusis Karmen vaidmens, sugebėjo juo sudominti – debiutinio jaudulio visai nesijautė, o šį sezoną šokėjos įveikti sudėtingi Nastasijos Filipovnos (Jurijaus Smorigino baletas „Idiotas“ pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką) ir Balerinos (Boriso Eifmano baletas „Raudonoji Žizel“) vaidmenys padėjo nesunkiai įsikūnyti į intensyvią dramą išgyvenančios herojės paveikslą. Juslingas choreografinis tekstas „prilipo“ prie šokėjos, jos kuriamame įvaizdyje savo vietą rado ir tekančios judesių, pozų linijos, ir smulkūs, plika akimi vos pastebimi, tačiau choreografo akylai išnaudoti muzikos provokuojami judesiai, ir pakankamai ryškios, efektingos pozos. Gerai, kad mažai buvo akcentuojamas Karmen vulgarumas, vengiama rėksmingų štrichų – šitaip žvelgiant į vaidmenį, pavyksta sukuri viliojančią herojės paslaptį, kurios galėtų būti net daugiau.

REKLAMA

 

Įdomios, apgalvotos pasirodė ir O. Konošenko – Karmen veido išraiškos, žvilgsniai, šypsenos, įtikino ir paskutinioji – mirties scena, kurioje susmukusi Karmen randa jėgų bučiniu padėkoti per mirtį jai laisvę dovanojusiam Chozė.

 

Karmen scenos su Chozė – Aurimu Paulausku ir Toreadoru – Nerijumi Juška buvo dramatiškai intensyvios, plastiškai sklandžios, organiškos. Abu šokėjai šoko muzikaliai, įsijautę į veiksmą. A. Paulausko Chozė pasirodė įdomus jausmingumu, sutirštintomis reakcijomis, kurias provokavo tai atsainios, tai aistringos Karmen vilionės, N. Juškos Toreadorą išskiria gana aiški, konstruktyvi šokio forma, kurios griežtumas dera su iš anksto nulemtu Karmen likimu. 

 

Gražiai pasirodė į Karmen draugių būrį įsiliejusi jauna trupės šokėja Austėja Butėnaitė, ypač vykusios buvo spektaklio šviesos, sukūrusios ryškią sceninę dramą, įkūnijusios tuos prieštaringus herojų jausmus, kurie kartu su ekspresyviais dirigento Martyno Staškaus mostais kartu su aistringa muzika liejosi iš orkestro duobės.

 

Kitas ir paskutinis šį sezoną K. Pastoro baletų vakaras skelbiamas kovo 5 dieną.


Rašyti komentarą...
:
:)
2008-02-05 19:11:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
bravo Olgai!buvo tikrai zavinga!!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų