Į verslą atvedė viso gyvenimo aistra
Augustinas atsimena, kad po mokyklos baigimo, įstojęs studijuoti neakivaizdžiai, iškart patraukė į Jonavos darbo biržos skyrių. „Esu labai dėkingas vyr. specialistei Sigitai Bulkei už jos įžvalgas ir pagalbą“, – pažymi jaunuolis. – „Kadangi mano specialybė buvo kultūros veiklos vadyba, man pasiūlė pabandyti savanoriauti Vaikų ir jaunimo visapusiško lavinimo centre. Savanoriavau ten kelis mėnesius, o vėliau pasisekė įsidarbinti. Tačiau jau tuomet jaučiau, kad šokiai, kuriuos lankau nuo 7 metų – vienintelė sritis, kurioje galiu save realizuoti.“
Po pusės metų Augustinas nusprendė išeiti iš darbo ir įkurti savo šokių studiją. Jis pastebi, kad tvarkant dokumentus, reikalingus verslo pradžiai, taip pat labai pravertė konsultacijos Jonavos darbo biržos skyriuje. Pasiteiravus, kaip sprendė pradinių lėšų klausimą, prisipažįsta, kad šiam tikslui taupė jau dirbdamas, o tuomet pradeda skaičiuoti: „Pradžioje, be abejo, reikėjo lėšų patalpų nuomai ir verslo liudijimui. Taip pat – tam tikrai reklamai. Jonavoje yra ne viena šokių studija, tad reikėjo atkreipti į save dėmesį. Siūlėme šokių pamokas lankyti nemokamai mėnesį. Taigi, pradžioje tikrai reikėjo investuoti, tačiau tai atsipirko“, – apie verslo pradžią pasakoja vaikinas.
Jau įdarbino tris žmones
Dirbti savo šokių studijoje vaikinas pakvietė ir savo trenerę. Atsimena, kad iš pradžių ji į šį projektą, žiūrėjo skeptiškai. „Bet vis tik nugalėjo mano jaunatviškas maksimalizmas – kartojau, kad nepabandęs nesužinosi. Iki šiol didelio aplinkinių ir artimų palaikymo nejaučiu, nes studijai tik šiemet sukaks metai, visi laukia, kas bus toliau. Tačiau negaliu pasakyti, kad man to palaikymo trūktų. Matyt, nuo vaikystės lankyti šokiai įskiepijo tam tikras savybes – ryžtą ir užsispyrimą siekiant savo tikslo“, – sako Augustinas.
Šiuo metu studijoje, be paties Augustino, dirba dar trys žmonės. Vienas iš jų – hip hopo šokių mokytojas iš Kauno, dirbantis su vaikais. „Idėjų turime daug, norėtume plėstis. Tačiau bėda ta, kad pačioje Jonavoje nėra daug specialistų, galinčių mokyti šokių. Todėl tenka kviestis mokytojus ir iš Kauno.“
Pasiteiravus, ar ateityje norėtų „iškraustyti“ verslą į didesnį miestą, vaikinas atsako neigiamai: „Tikrai ne. Esu jonavietis ir išvažiuoti nežadu. Manau, kad ir verslą čia vystyti lengviau – žinau, kur ir į ką kreiptis iškilus klausimams, su kuo galiu pasikonsultuoti. Mažas miestas tikrai turi savo privalumų. Pavyzdžiui, mums jau pavyko suburti bendruomenę. Su mokiniais susitinkame ne tik studijoje, bet ir kartu leidžiame laisvalaikį, švenčiame šventes. O štai vasarą plaukėme baidarėmis.“
