Mūsuose vis dar yra tokių temų, į kurias šiukštu geriau nekišti nosies. Viena iš tokių – geltonieji mokykliniai autobusiukai; išdrįsęs pakritikuoti iš „amerikietiškos svajonės" atklydusią idėją, rizikuoji būti apšauktas vaikų nemylėtoju, jaunosios kartos ugdymo priešininku ar dar kitais ne ką gražesniais epitetais.
Atsirado prieš dešimtmetį
Idėja paskirstyti geltonuosius autobusiukus mokykloms, ko gero, atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten vaikai į mokyklas specialiais autobusais vežami jau nuo praėjusio amžiaus pradžios. Europoje į mokinių pavėžėjimo problemą žiūrima šiek tiek kitaip – mokiniai į pamokas ar iš jų paprastai vežami reguliariais maršrutais važiuojančiais autobusais. Šiuo keliu nuėjo racionalumu garsėjantys vokiečiai; jų manymu, vežti mokinius atskirais autobusais – pernelyg didelė našta šalies biudžetui.
Tačiau net ir tose šalyse, kur nusprendžiama mokinius vežti atskirai, specialius autobusus eksploatuoti patikima ne mokykloms, o keleivių vežėjams. Ir šiam tikslui skiriami ne keliolikos vietų mikroautobusai, o gerokai didesnės, visus vaikus išsyk paimti galinčios transporto priemonės.
Lietuva šioje srityje pasirinko itin savitą kelią: siekiant sutaupyti ir autobusiukų „pamėtyti“ kuo didesniam kiekiui mokyklų, stengtasi pirkti kuo pigesnes bei mažesnės talpos transporto priemones. Vėliau susizgribta: vos keturiolikos vietų autobusiukai gerokai per maži ne tik vežti vaikus į teatrus ar parodas, bet ir pavėžėti į pamokas. Pastaraisiais metais jau perkamos šiek tiek didesnės transporto priemonės, tačiau ir jų ne visada pakanka – neretai iš ryto mikroautobusams tenka atlikti po du ar net tris reisus. Taip ne tik varginami vaikai, bet ir gerokai pabrangsta jų pavėžėjimo paslauga.
Ar gali būti pigiau?
Tačiau apie tai, jog toks geltonųjų autobusiukų eksploatavimas nėra ekonomiškas, Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai nenori nė girdėti. Jų nuomonė – tvirta ir nepajudinama; mokykloms eksploatuoti geltonuosius autobusiukus ne tik patogiau, bet ir gerokai pigiau.
Šiai nuomonei pagrįsti prieš keletą metų užsakyta studija, kurią atliko Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojai. Remiantis ja, prieita išvados: vežti geltonaisiais autobusiukais moksleivius yra pigiau nei pakeliui važiuojančiu ir daugiau keleivių galinčiu vežti viešuoju transportu. Kadangi spaudoje plačiai nuskambėjusios išvados keleivių vežėjų neįtikino, jie netruko išsinagrinėti internete pateiktos studijos duomenis. Paaiškėjo įdomių dalykų: kai kuriose mokyklose degalai geltoniesiems autobusiukams pirkti... po keturiasdešimt centų už litrą, o net aštuonių iš aštuoniolikos duomenis pateikusių mokyklų vairuotojams mokėtas mažesnis atlyginimas nei tuomet šalyje nustatytas minimumas. Nuostabą kėlė ir kiti studijoje naudoti duomenys. Negynė tuomet savo „kūdikio“ ir studiją rengę VGTU dėstytojai; tiesa, jie neigė, jog išvados „pritemptos“ iki iš anksto užsakyto rezultato – tiesiog savivaldybių pateikti duomenys nebuvę tikslūs...
Nepaisant to, studijos rezultatais ilgai baksnota keleivių vežėjams bei visuomenei: vežti moksleivius geltonaisiais autobusiukais gerokai pigiau nei visuomeniniu transportu...
Precedentas – yra
Praktika rodo, jog dovanų gauti mokykliniai autobusai anksčiau ar vėliau tampa nelengva našta savivaldybių biudžetui: remiantis švietimo įstatymu, jos privalo kompensuoti vaikų pavėžėjimo iki mokyklų išlaidas. Vežant mokykloms priklausančiais autobusiukais, iš savivaldybių biudžeto prireikia lėšų ne tik kelionės išlaidoms kompensuoti, bet ir transporto priemonių remontui, vairuotojų darbo užmokesčiui, autobusų draudimui ir pan.
Nenuostabu, jog kai kurių savivaldybių vadovai jau svarsto apie galimybę perduoti autobusiukus eksploatuoti tam, kas iš tiesų sugeba tai daryti – keleivių vežėjams. Pirmąja kregžde šioje srityje tapo Jurbarko savivaldybė.
„Sprendimą perduoti mums geltonuosius autobusiukus priėmė savivaldybės administracija. Iš pradžių parkui geltonieji autobusai buvo perduoti koncesijos pagrindais, o šiemet jau pasirašėme tiesioginę sutartį su savivaldybe“, - pasakoja Jurbarko autobusų parko direktorius Algimantas Kuncaitis.
Pasak Jurbarko savivaldybės administracijos direktoriaus Jono Bučinsko, perdavus autobusiukus vežėjams, tiek savivaldybei, tiek mokykloms atkrito gausybė rūpesčių. „Kad dabar vaikų pavėžėjimas į mokyklas kainuoja gerokai pigiau, galiu pasakyti vienareikšmiškai. Be to, vežėjai visada randa išeitį, jei geltonasis autobusas sugenda ar pavėžėti vienu ar kitu maršrutu prireikia didesnės transporto priemonės. Jurbarko autobusų parkas visada skiria autobusus ir ekskursijoms bei išvykoms“, - sako J. Bučinskas. Savivaldybės darbuotojai itin stropiai kontroliuoja bei tikrina vežėjus. „Neleidžiame vežėjams pernelyg daug uždirbti iš mokinių vežimo. Vaikų pavėžėjimo tarifus tvirtina rajono taryba. Jei rajone dirbantis vežėjas būtų privatus, galbūt turėtume daugiau problemų, tačiau mūsų atveju matau vien tiktai pliusus“, - kalba J. Bučinskas.
Pasak administracijos direktoriaus, tokio sprendimo nauda yra akivaizdi: tiksli apskaita, taupiai naudojamos lėšos, nereikia rūpintis autobusų remontu ir eksploatacija. Pasak jo, pastaruoju metu Jurbarko savivaldybė sulaukia svečių iš kitų rajonų, besidominčių Jurbako rajono vaikų pavėžėjimo patirtimi.
Rajono savivaldybės administracijos sprendimu patenkinti ir mokyklų vadovai. „Be abejo, kaip ir kiekviena situacija, ši turi ir pliusų, ir minusų. Tačiau perėmus geltonuosius autobusiukus eksploatuoti vežėjams, mums atkrito galybė rūpesčių. Mūsų mokykla turėjo vos aštuoniolikos vietų autobusą, kuris galėjo vežti tik nedidelę dalį moksleivių. Mūsų gimnazija specifinė; iš 365-ių besimokančių, net 307 vaikus reikia pavėžėti iki mokyklos. Yra maršrutų, iš kur reikia atvežti net po 40 vaikų. Jurbarko autobusų parkas šiais maršrutais siunčia didelius autobusus, tad man, kaip mokyklos vadovei, nebereikia rūpintis, kad vaikai laiku būtų atvežti į mokyklą“, - kalba Eržvilko gimnazijos direktorė Birutė Genienė. Pasak mokyklos vadovės, pigiau kainuodavo tik vaikus vežti į ekskursijas – kai reikia samdyti autobusą iš vežėjo, nuomos kaina išauga.
A. Kuncaičio teigimu, sutartis su savivaldybe išties nepalieka vežėjams jokių galimybių pasipelnyti. „Kiekviena mokykla pateikia maršrutus pusės kilometro tikslumu, kasmet maršrutai sutikrinami, patvirtinami pravažiuojant, po to visus metus nesikeičia. Mokyklos efektyviai autobusų panaudoti negali, jie genda, ilgesniam ar trumpesniam laikui išeina iš rikiuotės. Kai moksleivių pavėžėjimu rūpinasi keleivinio transporto įmonės, jų darbuotojai gali iš savo rezervo bet kada skirti kitą autobusą“, - sako A. Kuncaitis.
Valdininkai: vežėjams neatiduosime
Tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos tokia Jurbarko rajono patirtis nėmaž nedomina. Pasak Švietimo aprūpinimo centro direktorius Tautvydo Salio, atiduoti eksploatuoti geltonuosius autobusiukus keleivių vežimo įmonėms negalvojama. „Nieku gyvu nesvarstome galimybės visoje Lietuvoje perduoti geltonuosius autobusiukus eksploatuoti vežėjams. Jie priklauso ir privalo priklausyti mokykloms“, - kalba T. Salys.
Nors ministerijos valdininkas negali pateikti nė vieno pagrįsto argumento tokio geltonųjų autobusiukų eksploatavimo naudai, jo nuomone, šis būdas yra optimalus. Neatrodo valdininkui rimtas ir argumentas dėl geltonųjų autobusiukų dydžio: jo nuomone, keliolikos vietų transporto priemonių mokykloms visai pakanka. „Didesnių transporto priemonių, be abejo, norėtų jų besigviešiantys vežėjai. Mūsų nuomone, tokio dydžio autobusų, kokius šiuo metu gauna mokyklos, visai pakanka“, - kalba T. Salys.
Minimalios komplektacijos ir kai kur jau gerokai „pavargusių“ geltonųjų mikroautobusų perimti keleivių vežėjai tikrai nesiveržia. „Manau, Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai laukia, kol geltonųjų autobusiukų parkas visai pasens ir juos eksploatuoti mokykloms taps dar brangiau ir neparankiau. Tačiau nesu tikras, ar tokias transporto priemones benorės perimti ir rajonų autobusų parkai“, - prognozuoja asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickis.
Lina Jakubauskienė
