Karolis Kaupinis, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Kirgizija, viena skurdžiausių buvusios Sovietų Sąjungos valstybių, tarp buvusių Rytų bloko šalių pirmauja gana liūdna statistika – vienu didžiausių vaikų, gyvenančių vaikų namuose, skaičiumi.
Daugelis vaikų Biškeko reabilitacijos centre nėra benamiai. Jų tėvai paprasčiausiai nesugeba jų išlaikyti. Valstybėje, kurioje daugiau nei trečdalis iš 5,5 milijono gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, porą metų buvo uždrausta atiduoti įvaikinti vaikus užsieniečiams, išaiškinus didžiulę korupcijos ir medicinos bylų klastojimo bylą. Tad 39 Kirgizijos vaikų namai dabar perpildyti, ir nors prastai finansuojami, vis sulaukia naujų gyventojų, nors šie ir turi šeimas.
„Mano vaikai – vaikų namuose, nes namie nėra ką valgyti. Mano tėvas neseniai mirė, gyvename su vyru. Kai vaikų namus paliko vyresni, išsiuntėme jaunesnius. Juos ten įtaisyti padėjo mano brolis. Jis sakė, kad jiems čia bus lengviau. Jie mokomi ir maitinami, švenčia šventes“, – pasakojo bedarbė Svetlana Martynova.
Kirgizų vidutinis atlyginimas – mažesnis nei minimalus lietuviškas. Iš jo sunku ne tik išlaikyti vaikus, bet ir išgyventi patiems tėvams. Dažnai mažieji tampa suaugusių pasipelnymo šaltiniu, tačiau ir tada sunku juos apsaugoti.
„Atimti tėvystės teises yra žygdarbis, daug lengviau išskristi į kosmosą. Turime vaikų, kurie savo motinų buvo išnuomoti, parduoti. Iš jų turėtų būti atimtos motinystės teisės, nes jos verčia vaikus elgetauti gatvėse. Bet tik pabandyk pradėti bylą motinystės teisėms atimti ir teisėjams reikės pateikti viską iki pat genealoginio medžio. Teisėjai bijo atsakomybės“, – tvirtina Reabilitacijos centro vadovas Aleksejus Petruševskis.
Nors atiduodami vaikus į valstybines įstaigas kirgizai dažniausiai kaltina skurdą, tai – ir kultūrinė problema, kuri egzistuoja dėl Sovietų Sąjungos sugriautų tradicinės klajoklinės gyvensenos papročių.
