Į Šiaulius iš Akmenės studijuoti atvykęs dvidešimt vienerių Marijus Viruišis veiklos atrastų net jei para būtų 48 valandų: studijos, darbas, repeticijos, koncertai. Nusijuokia, kad užsienio jam nereikia, nes viską gali pasiekti gyvendamas čia, tik reikia netingėti naudotis galimybėmis.
Pritrūksta laiko
Pokalbiui Marijus laiko randa po paskaitų universitete – turi keliolika laisvų minučių iki darbo pradžios. Vakare laikas nelabai tinkamas, nes po darbo skuba į universiteto orkestro repeticijas. Namo parsiranda vėlai vakare. Kuklus – kiek čia tos veiklos: „Dirbu, mokausi ir groju“.
„Namo pareinu tik miegoti, o ryte vėl lekiu į paskaitas – išeinu pusę aštuonių, pareinu pusę vienuoliktos vakare. Parėjęs dar ruošiuosi paskaitoms, būčiau nieko prieš, jei paroje būtų daugiau valandų“, – juokiasi studentas.
Į Šiaulius iš Akmenės Marijus atvažiavo prieš beveik dvejus metus, kai pasirinko studijuoti Technologijos fakultete Informatikos inžinerijos specialybę. Svajojo nuo aštuntos klasės. Visada žinojo, ko nori gyvenime, to siekdavo.
„Pasirinktomis studijomis nenusivyliau – mokausi programuoti, man patinka. Tai – paklausi specialybė. Žinojau, ko noriu, ką gausiu, todėl mokausi ir nesiblaškau“, – tikino studentas.
Muzikos poreikis nuo mažens
Beveik kiekvieną dieną iš namų išeidamas Marijus pasiima juodą futliarą su asmenine fleita. Su ja nesiskiria 16 metų.
Trauką muzikai pajuto nuo trejų metų. Mamos į koncertą nuvestas Marijus buvo sužavėtas muzikos, todėl dalykiškai pareiškė, kad ir jis nori taip groti. Nuvestas į šokių būrelį tokio susižavėjimo nepajuto, todėl daugiau šokti nebėjo. Tėvams teko paklusti vaiko norui mokytis muzikos.
„Penkerių jau pasirinkau, kad noriu groti fleita“, – šypsosi M. Viruišis.
Prieš kelerius metus gimimo dienos proga tėvai nupirko dovaną – apie du tūkstančius litų kainuojančią fleitą.
Nusijuokia, jog groja daugeliu instrumentų, būtų lengviau išvardyti, kokiais negroja. Ima vardinti: gitara groti išmoko pats, skambina pianinu, groja skudučiais, ksilofonu, šiek tiek smuiku.
Svajonės neša ne tik į muzikos pasaulį: nori išmokti profesionaliai groti saksofonu ir patikina, kad būtinai tai padarys, dar – nusipirkti naują gitarą. Pagalvojęs priduria, kad turi dar vieną siekį – pats susirinkti iš detalių dviratį ir pakeliauti po kraštą.
Didžiausia bausmė – negroti
Akmenės muzikos mokyklos absolventas sako niekada nejutęs naštos, jog reikia ją lankyti. O didžiausia bausmė būdavo, kai už prasikaltimą tėvai pagrasindavo neleisiantys eiti į muzikos pamokas.
Entuziazmo neprarado ir prieš egzaminus: muzikos mokykloje egzaminui užduotys buvo paskirtos rugsėjo pradžioje. Per mokslo metus turėjo išmokti groti kūrinį, kurio natų buvo apie 15 puslapių ir atsiskaityti birželį. Tiek ilgai laukti neturėjo kantrybės – kūrinį Marijus išmoko groti jau rugsėjo pabaigoje.
„Muzika man yra hobis, nes gyventi iš muzikanto atlyginimo, manau, sunku. Todėl iki šiol muzika mėgaujuosi. Kol gyvenau studentų bendrabutyje, tik užgrodavau fleita ar gitara, akimirksniu į kambarį sugužėdavo pulkas merginų, net budėtoja pirmame aukšte girdėdavo. Malonumas – ne man vienam“, – juokiasi Marijus.
Praėjusį mėnesį su universiteto orkestru dalyvavo Lietuvos pučiamųjų varinių instrumentų čempionate ir užėmė pirmąją vietą. Džiaugiasi, kad mėgstamas užsiėmimas yra įvertinamas.
Kruopštumo ir kantrybės nepritrūko
2011 metais, kai Marijus dar buvo Akmenės gimnazijos mokinys, naršydamas internete rado kvietimą dalyvauti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės parko draugijos ir draugijos „Pilis“ konkurse „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais“.
Nepraleido ir šios galimybės – sumanė padaryti Trakų pilies maketą. Už šį beveik keturių kvadratinių metrų kūrinį buvo įvertintas specialiuoju prizu, maketas buvo eksponuojamas Seime, teko pasigalynėti su 36 konkurse dalyvavusiomis šalies ugdymo įstaigomis.
„Gaminau maketą užsidaręs tuščiame senelių bute devynis mėnesius. Vienas rūpinausi detalėmis, medžiagomis, darbu. Vedžiau savotišką dienoraštį internete nuo pirmosios darbo dienos iki atvežimo į Seimą. Sulaukdavau ir patarimų, kai kurie vadino popieriniu mūrininku“, – juokiasi M. Viruišis.
Maketo gamybos darbai virė intensyviai: surinko bandomąją pilies dalį iš popieriaus, ją nufotografavo ir... ant jos netyčia užmynė šuo, suglamžė. Tada nusprendė nebegaišti laiko ir imtis darbo iš kartono.
Prisipjaustė 50 tūkstančių smulkių pilies detalių iš kartono, kantriai klijavo ant pagrindo. Nudažytos raudonai „plytos“ nepatiko, todėl pasirinko kitokį raudonos atspalvį – perdažė. Tada ėmėsi ant stogo klijuoti „čerpes“, tačiau stogas pasirodė netikroviškas – perdarė. „Įvedė“ apšvietimą.
„Skaičiavau viską: turėjau apie 9 tūkstančius sukarpytų kartono čerpių mažesniajam bokštui. Vienam didžiausių stogų panaudojau 16666 čerpių. Internete 1:25 mastelio 3 tūkstančiai tokių čerpių kainuoja 50 litų, vadinasi sutaupiau nemažai litų.
Kai imdavausi darbo, nebegalėdavau sustot. Sau sakydavau: dar valandą, na dar vieną valandą ir viskas, o pakeliu galvą – rytas atėjęs“, – juokėsi Marijus.
Minčių apie emigraciją neturi
Keliauti į užsienį mokytis, dirbti ar gyventi Marijus negalvoja, nes yra įsitikinęs, kad visko gali pasiekti savo jėgomis Lietuvoje. Skeptikams dažnai atsako, kad turi savo prioritetus: „Negeriu, nerūkau, groju ir programuoju“.
„Išvažiavęs visko netekčiau, o turiu nemažai: studijuoju nemokamai mėgiamą specialybę, dirbu legaliai, groju orkestre, turiu draugų, giminių, tėvai netoliese.
Čia tiek yra galimybių, kad tik spėk suktis, tereikia norėti. Nesąmonė, kad Šiauliuose nėra, ką veikti“, – įsitikinęs studentas.
Akmenėje su juo mokyklą baigė 98 abiturientai, vienas išvažiavo mokytis į užsienį, likusieji pasklido po Lietuvą.
Natalija KONDROTIENĖ
