Dirbti ar ne? Pro auditorijos langą regėtos svajos apie saulėtas pramogas neišsipildys, kai kišenėje švilpauja vėjai, o sėdėti tėvams ant sprando irgi nebesinori. Kita vertus, negi visus metus genėjus mokslo medį verta pulti į vasaros arimus?Pardavinėti vasaras pradėjau baigęs devintą klasę ir šią tradiciją tęsiu ligi šioliai. Paskata viena ir ta pati – savarankiškai užsidirbti ir nemokšiškai išleisti. Gali pasirodyti keista, bet, prisiminus vasaras, daugiausia įspūdžių paliko nutikimai darbe.
Mano triratukas niekaip nesustoja
Pirmasis mano darbdavys buvo „Veloprojektas“. Velomobilis – toks įmantrus triratis, primenantis rikšos vežimą. Mano pareiga buvo jį vairuoti. Mini pedalus ir vežioji klientus po Vilniaus senamiestį. Argi ne tobulas darbas studentui ar moksleiviui? Visų pirma – tai sezoninė paslauga, taigi darbdavys nesitikės, kad išsiugdys nuolatinius darbuotojus. Baigėsi vasara – darbuotojai grįžta į mokymosi įstaigas, o velomobiliai į garažą. Reikalavimai labai minimalūs, tereikia sugebėti, naudojantis savo kojomis, užtempti du ar tris apkūnius suomius į Pilies gatvės kalnelį ir turėti įsigijus verslo liudijimą (250 Lt mėnesiui). Darbo valandos taip pat nėra griežtai apibrėžtos, svarbu tik surinkti vadinamąją stafkę, kuri, priklausomai nuo paklausos, svyruodavo nuo 20 iki 50 Lt.
Pats darbymetis prasidėdavo vėlyvą popietę, apie 17 val., nors prie vairo sutartinai sėsdavome jau 12 val., o baigdavome klientūrai ženkliai sumažėjus – vidurnaktį. Ne veltui šį darbą dirbau du sezonus, nes, kaip minėjau, jis tobulas, o ir galimybių ten patekti buvo maža. Gražūs senamiesčio vaizdai, reisai, paprastai trunkantys apie 20 minučių, ir linksmas lūkuriavimas senamiesčio gatvėse, kol prabangiai nusiteikęs turistas pasiteiraus: „How much?“.
Dėl lenkų turistų poreikių teko išmokti keleto žodžių junginį Ostra Brama penš litof net („Iki Aušros vartų už penkis litus nevežu“). Ankstyvu dienos metu visad buvo galima pasiūlyti pavežėti močiutę su anūkėliu už simbolinius 5 Lt, o naktimis įsilinksiminę turistai už trumpą pavežėjimą nepagailėdavo šimto ar daugiau.
Nors lietuviai į šią ekologišką pramogą žiūrėjo įtariau, tačiau geranoriškai palikdavo arbatpinigių – turistams tai nebuvo taip būdinga. Kartą ir patį Kaušpėdą ligi prezidentūros teko pametėti. Taigi, darbo dieną baigdavome su šimtu kišenėje, o savaitgaliais rungtyniaudavome, kas pasieks 300 Lt pelno, ir tai tikrai buvo įmanoma. Deja, kiekvieną sezoną uždarbis vis menko, velomobiliai dėvėjosi. Paskutinį sezoną per mėnesį nepavyko uždirbti nė tūkstančio ir dar gavau plaučio trūkį, dėl kurio darbai ir baigėsi. Dabar „Veloprojektas“ sustabdytas, velomobiliai parduoti, teliko nostalgiški prisiminimai.
Žinoma, ne viskas rožėm klota. Vėlų vakarą tekdavo važinėti keliese, nes sportiškai nusiteikę jaunuoliai vis kėsindavosi pasivažinėti velomobiliu ar pasiskolinti tavo piniginę. Ašarinių dujų balionėlis pamažu apsigyveno vairuotojų kuprinėse. Konkuruojančios firmos vairuotojai, ligi vargas ir nepriteklius mus sutaikė, taip pat mėgdavo nugvelbti ar perkalbėti klientus. Taip pat sužinojau, kad Vokiečių gatvėje žmonės mėgsta pasimušti, ypač per krepšinio čempionatus. Kartą teko prižiūrėti du velomobilius ir vis vairuoti juos į šoną nuo atlekiančio susikibusių mušeikų dueto ar sustoti ir palaukti, kol žmonės baigs aiškintis santykius važiuojamojoje dalyje. Ilgainiui tokie incidentai pradėjo nebestebinti, ir, policininkų paklaustas, kur nubėgo tie deviantai, kramsnodamas mišrainę parodydavau pirštu. Prie kai kurių dalykų taip ir nepavyko priprasti, pavyzdžiui, besibučiuojančių vienos lyties klientų (juk keleivių vietos su stogeliu) ar kvietimų vakare bare išgerti kokteilį prieš tai pagyrus mano fizinę formą. Nepaisant visko velomobilių vasaros paliko daug gerų prisiminimų patirtų kartu su draugais tapusių kolegų kompanija. Maža to, suteikė įgūdžių: juk derybininku, kalbininku, liudininku ir net turizmo informacijos centru teko pabuvoti. Galų gale palaikė fizinę formą.
Nuo ratų prie agregatų
Antrąjį velomobilių sezoną susiradau papildomą darbą Antakalnio seniūnijoje. Pareigos vadinosi „Pagalbinis darbininkas“ arba tiesiog „Aplinkos tvarkytojas“. 7 darbo valandos per dieną, o tiksliau 6 valandos ant supynių viešoje žaidimų aikštelėje ir viena šiukšlių rinkimo ar seniūnijos baldų perstumdymo, po to – prie velomobilio vairo.
Trečiąją vasarą įsidarbinau savotiškoje Sauliaus Poškos apdainuotoje Mėslitoje. Humoro ten buvo ne ką mažiau. Pilnas sandėlys provincijos varguolių, svajojančių, kaip vakare įmerks kojas ežeran ir gaudys aukšles, moteriškių, dejuojančių, kad net Akistata nepadėjo jų gyvenimo bėdų išspręsti. Senbūviai nesibodėjo ir degtinaitės kas pusvalanduką gurkštelėti, juk užkandos pilnas sandėlis – rūkytų ausyčių ir servelatų. Milijonieriai viršininkai darė tai, ką geriausiai moka – atleidinėjo darbuotojus. Neduok die moteriškė iš sandėlio išsinešė gumines pirštines. Apsaugos punkte taip išsamiai patikrindavo įeinančius ir išeinančius darbuotojus, kad pirštines laisvai surasdavo. Jei kas vogdavo – tik sunkvežimiais. Taip pat buvo tokia gėdos lenta valgykloje pakabinta, kurioje rašė, kas ką blogo padarė. Joje puikavosi visų darbuotojų nuodėmės, tekstai skambėjo maždaug taip: „Vardenis Pavardenis ir Vardenis2 Pavardenis2 buvo atleisti dėl chuliganiško elgelsio, keiksmų, alkoholio vartojimo ir šokinėjimo ant stalų darbo metu.“
Darbo aplinka išties labiau priminė sociologo eksperimento labaratoriją, tik 12 valandų per dieną nešiodamas dešrų dėžes į Maximos sunkvežimius nespėjau išsamiai visko aprašyti, o ir keturios anginos (temperatūra sandėlyje būdavo apie 5 laipsnius) nepadėjo. Didžiausi barniai tarp bendradarbių prasidėdavo gavus algas, nes atlyginimo dydis turėjo keistą kelių litų paklaidą ir visuomenės pasmerktas buvo tas, kuris gaudavo daugiau. Linksmiausia savaitė buvo, kuomet sandėlio meistras lakstė po skyrius ir kiekvienam darbuotojui asmeniškai rodė dešrelių pakuotę, kurioje puikavosi sufasuota nuorūka. Problemos sprendimas skambėjo štai taip: „Rūkyti galite, nedraudžiu, tik susimokėkite 100 Lt už vienkartinį leidimą.“ Geras mėnuo gero darbo ir žiū – kišenėje jau tūkstantis su kaupu ir glandų operacija.
Ketvirtą savo darbo vasarą norėčiau pamiršti. Pjoviau žolę. Su „trimeriu“. Buvo karšta. Gražiai įdegiau veidą. Kolegos nebuvo itin intelektualūs.
Paėmus viską į saują parduoti vasaras yra gerai. Po darbo linksmintis smagiau. Galima antram golfui susitaupyti ar tiesiog vasaros pabaigoje pakeliauti arba pasižadėti kitą vasarą tikrai nedirbti, išlėkti į užsienį, į kaimą. Svarbiausia yra nauja patirtis, kurios dykinėdamas tikrai negausi, o ir praktikos, kurios taip gedime universitetuose, darbe yra per akis. Darbas, ypač juodas – puikus savęs išbandymas, o geras darbas – ugdymas. Ką gali žinoti, gal išmargintas CV tikrai patrauklesnis, galima pasirodyti darbščiam. Galų gale, mokslai po vasaros darbų – tai gaivus gaivus alus.
Tauras Cicėnas