Rugpjūčio 1-osios popietę traukiniu į Lietuvą sugrįžo „Misija Sibiras‘13“ jaunimo ekspedicijos dalyviai, per dvi savaites 3 tūkst. km nuo Lietuvos nutolusioje Tiumenės srityje, Vakarų Sibire, sutvarkę penkias lietuvių tremtinių kapinaites bei aplankę tris ten tebegyvenančius lietuvius. Pasak į šią misiją besileidusio tauragiškio Donato Žvirblio, išgirstos tremtinių istorijos graudino, o nuveikti darbai gniaužė kvapą. Tokio nuoširdaus, greito ir prasmingo komandinio darbo vaikinas prisipažino anksčiau nepatyręs.
– Šiais metais surinkta nereali komanda. Devyni vaikinai ir septynios merginos dirbo kaip vienas kumštis. Jokių nusiskundimų ar tarpusavio rietenų. O labiausiai iš šio nuotykio įsiminė jausmas, kurį patyrėme baigę tvarkyti kapines. Kai pamatai pokytį, nejučiomis akyse pradeda kauptis ašaros. Galbūt ten 30 metų niekas nebesilankys. Esmė ne pats faktas, kad tu tai padarei. Sunku paaiškinti. Tarsi pastatai kryžių ne tik ten, kapinėse, bet ir savo viduje. Į Lietuvą grįžau pakeitęs požiūrį apie tremtį, – tai, ką davė ši ekspedicija, pabandė apibūdinti D.Žvirblis.
Į „Misiją Sibiras‘13“ vaikinas teigia išvykęs be jokių išankstinių nuostatų. Tiesiog pasidavė tam, kas jo laukia. O laukė nemažai. Pirmiausia – kova su kraugeriais uodais bei muselėmis.
– Silpnų nervų žmogui būtų sunku. Miškuose ar drėgnuose vietose jų – begalės. Nors ir dirbome su tinkliukais ant galvų, išsitepę specialiais skysčiais, tinkamai apsirengę, jie vis tiek sugebėdavo sukąsti. Tūpia koks 20 ten, kur drabužis labiausiai apsitempęs. Mano čiurna buvo taip sutinusi, kad atsileido tik po savaitės, – vienintelį ekspedicijos diskomfortą apibūdino Donatas. – Vietiniai pasakojo, jog jei žmogus nesigintų, uodai negyvai jį užėstų per dvi valandas. Ir tai ne juokai. O dar tos muselytės. Po jų įkandimų ant odos lieka tarsi krateriai. Negyja.
O kaip nuo tų kraugerių gindavosi tremtyje gyvenę žmonės?
– Ant kaklo jie kabindavo skardinę. Į ją įdėdavo žolyčių, kurios smilkdamos uodus atbaidydavo, – paslaptį atskleidė tauragiškis.
Vaikinas teigia, jog, išskyrus šią smulkmeną – puolančius uodus, sąlygos misijoje buvo puikios. Vietiniai ekspedicijos narius pasitikdavo gerai nusiteikę bei vadindavo juos archeologais.
– „Ką šiandien iškasėte?“ – tokį klausimą iš jų išgirsdavome kaskart grįžę po darbų. Kiekvienas buvo pasiruošęs padėti: leisdavo permiegoti po stogu, skolino techniką ar įrankius. Netgi parūpindavo apsaugą. Štai mokykloje miegojome prižiūrimi vietinio policininko. Po atviru dangumi, palapinėje, miegojome tik kartą, – vietinių svetingumu džiaugėsi Donatas.
„Misija Sibiras‘13“ dalyviai iš pagrindų sutvarkė dvejas medkirčių kapinaites – Kulemeso bei Verch Kamenkos. Pirmosiose jaunuoliai užtruko tris dienas. Pastatė kryžių, aptvėrė, sutvarkė aplinką. Greičiau darbuotis trukdė siaučiantys škvalai. Donatas džiaugiasi išvengęs nelaimės – griūvantys medžiai galėjo sužaloti ne vieną.
– Atėjęs į vietą net nesupranti, kad ten kapinaitės. Viskas paparčiais ir piktžolėmis apžėlę. Kad ten kažkada buvo palaidoti žmonės, išduota tik kryžių bei metalinės tvoros likučiai. Ir šiaip rusai nemėgsta tvarkyti kapinių. Prie kai kurių kapaviečių pastatyti staliukai su kėdutėmis. Ateina kaip kokie čigonai pavalgyti ir išgerti. Štai Kulemeso kapinėse iki šiol prižiūrimas tik vienas, 1956 metais negyvai uodų sukąsto jaunuolio kapas. Vietinis policininkas užsiminė, kad jis buvo ne visai sveiko proto. Savo noru pasirinko tokią mirtį, – įspūdžiais pasidalijo tauragiškis.
Kardinaliausiai ekspedicijos dalyviai pakeitė 10 km nuo Lebediovkos miestelio nutolusias Verch Kamenkos kapinaites.
– Aptvėrėme jas 160 metrų ilgio pačių pagaminta tvora. Iš viso įsmeigėme 951 kuolą, kurį kiekvieną prieš tai nužievinome, apdeginome, – didžiausią darbą įvardijo Donatas. – Lebediovka garsėja „durnynu“, kuriame dirba beveik pusę miestelio gyventojų. Kitas tris – Novyj Tap, Lesnoje ir Lebediovkos kapinaites patvarkėme nežymiai.
O štai pats Tiumenės miestas, kuriame gyvena apie 600 tūkst. gyventojų, Donatą nustebino savo prabanga.
– Gatvėse važinėja ne senesnės nei 4 metų mašinos. „Bordiūrai“ ten – marmuriniai. Puikiausiai sutvarkyta upės pakrantė. Tai naftininkų miestas. Visur vyksta statybos. Prie vieno transporto eismo žiedo stebėjau tarsi statybininkų turgų. Išrikiuota įvairiausia skirtingiems žmonėms ar įmonėms priklausanti technika – kas nori, privažiuoja, renkasi ir samdo. Daug Tiumenėje ir šiuolaikiškumo, ir to, kas pas mus buvo gaju prieš kokius 20 metų. Tie, kuriuos ištremtų ten šiandien, manau, tik apsidžiaugtų, – ironiškai pokalbį užbaigė Donatas.
Karolina STAŽYTĖ
