Mano žaislo istorija: lėlė iš Amerikos – ne žaidimams

Šiau­lie­tė Da­nu­tė Lileikienė po­kal­biui apie sa­vo lė­lę kvie­čia į mie­ga­mą­jį. Ant lo­vos pa­so­din­ta dau­giau nei prieš 50 me­tų pirk­ta iš Ame­ri­kos at­siųs­ta lė­lė. „Lė­lę pir­kau sau, – pri­pa­žįs­ta mo­te­ris. – Ne­lei­dau su ja žais­ti duk­roms, nė vie­nam iš pen­kių anū­kų. Da­bar sau­gau ir nuo ke­tu­rių proa­nū­kių“.

Me­cha­niz­mo ne­be­pa­tai­sė

Po­nia Da­nu­tė pri­si­me­na maž­daug 1960-uo­sius, kai kar­tu su vyro se­se­ri­mi įsi­gi­jo po vie­ną iš už At­lan­to at­siųs­tą be­veik met­ro aukš­čio lė­lę. Jos bu­vo jau be pa­kuo­čių, ta, ku­rią pir­ko po­nia Da­nu­tė, po il­gos ke­lio­nės – įdu­bu­siu pil­vu. Abi pa­na­šios, bet skir­tin­gų vei­do bruo­žų.

„Ta­da bu­vo po­pu­lia­ru ant lo­vų dė­lio­ti de­ko­ra­ty­vi­nes pa­gal­vė­les ar­ba so­din­ti minkš­tą meš­ki­ną. Aš pa­so­di­nau lė­lę“, – pri­si­me­na.

Tie­sa, nau­ja lė­lė ga­lė­jo ne tik sė­dė­ti. Dėl spy­ruok­li­nio me­cha­niz­mo pa­sta­ty­ta ir paim­ta už ran­kos ji vaikš­čio­jo. Da­bar ne­be­ju­da, me­cha­niz­mas su­ge­do.

Nuo lai­ko su­ply­šo, iš­blu­ko ir ne vie­na lė­lės su­kne­lė. Da­bar ji ap­reng­ta nau­ja, spe­cia­liai jai siu­vė­jos pa­siū­ta. Ta­čiau po­nia Da­nu­tė iki šiol pri­si­me­na ir pir­mą­ją ro­ži­nę lė­lės su­kne­lę, la­bai pa­na­šią į da­bar­ti­nę, ir skry­bė­lai­tę. Lė­lė te­bea­vi ori­gi­na­lius ba­tu­kus. Jos šu­kuo­se­na vis dar to­kia pati – trum­pų šiurkš­čių plau­kų.

Trys įsi­min­ti­nos lė­lės

Ka­dan­gi lė­lę pir­ko kaip de­ko­ra­ty­vi­nę in­ter­je­ro de­ta­lę, jau bū­da­ma suau­gu­si, jai var­do po­nia Da­nu­tė ne­sky­rė. Tai bu­vo vos ant­ro­ji jos gy­ve­ni­me lė­lė. Mo­ters šei­ma, jai bū­nant ma­ža, ne­ga­lė­jo sau leis­ti pirk­ti gau­sy­bės žais­lų.

„Pir­mą­ją ir vie­nin­te­lę vai­kys­tė­je lė­lę tė­vai do­va­nų iš Ry­gos man par­ve­žė, kai bu­vau ketverių–penkerių. Ro­dos, ją va­di­nau Mil­da. Tai bu­vo lat­vių tau­ti­ne su­kne­le pa­puoš­ta gel­ton­ka­sė lė­ly­tė, la­bai ją my­lė­jau. Bu­vo skau­du skir­tis, kai man pra­dė­jus lan­ky­ti mo­kyk­lą, ma­ma lie­pė šią pa­do­va­no­ti pus­se­se­rei“, – pri­si­me­na šiau­lie­tė.

Ki­ta jai įsi­mi­nu­si lė­lė – tam­siao­dė, ku­rią kaž­kas do­va­no­jo vie­nai iš po­nios Da­nu­tės duk­te­rų. „La­bai neįp­ras­tai at­ro­dė“, – sa­ko ir pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar no­rė­tų tu­rė­ti vi­sas tris jai įsi­min­ti­nas lė­les.

Jei iš­sau­go­jo­te vai­kys­tės žais­lą ir ga­li­te apie jį pa­pa­sa­ko­ti, skam­bin­ki­te į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją te­le­fo­nu Šiau­liuo­se 591558 ar­ba ra­šy­ki­te elekt­ro­ni­niu pa­štu [email protected]. Pri­si­min­ki­me vai­kys­tę kar­tu.