Įtūžęs vaikas trenkė žaislą į sieną, mažylis spyrė broliui, į paspęstą kilpą pateko balandis. Kas slypi už tokio vaikų elgesio, kokius ženklus siunčia vaikai taip elgdamiesi? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį tėvams? Kaip tokie vaikai elgsis sukūrę savo šeimas? Nusikalsti linkusių vaikų elgesio priežasčių ieško ir patarimus suaugusiesiems dalija Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus.
Vasaros pabaigoje Šiauliuose skalbinius džiaustanti moteris išvydo kraupų vaizdą: kieme klaidžiojo trys ką tik gimę ir sunkiai sužaloti kačiukai. Įtariama, kad paaugliai sugavo iš viso penkis netoli prekybos centro besiglaudžiančios katės mažylius ir aštriu daiktu jiems išbadė akis. Vienas kačiukas nuo patirtų sužalojimų mirė iš karto.
Kas galėjo paveikti žiaurų vaikų elgesį su gyvūnais?
Didžioji dalis vaikų nėra žiaurūs. O tie, kurie taip elgiasi, patys yra patyrę smurtą. Visa tai ateina iš šeimos. Žinau iš praktikos, kad jeigu vaikas buvo mušamas, jis gali tapti žiaurus. Pasitaiko, kad tėvai muša vaikus su elektros kabeliu, skalbimo mašinos žarna, tad gavęs tokio žiaurumo porciją, jis atiduos tai tik silpnesniam už save. Taip kenčia gyvūnai. Vaikas gali nuskriausti jaunesnį už save, berniukas demonstruos jėgą prieš mergaitę, mažylis gali nutraukti lėlei galvą. Ir tai bus žiaurumo išraiškos forma.
Pyktis ir agresyvumas nukreipiamas į išorę, taip išliejant susikaupusią neapykantą. Būtent tuo pagrįstas rizikos grupės vaikų elgesys mokyklose, nesimokymas, pamokų praleidinėjimas, smurtas prieš kitus vaikus, alkoholio, narkotikų vartojimas, vagystės. Tokiu būdu yra keršijama – aplinkai, visuomenei, kitiems žmonėms, nematantiems kaip vaikui sunku ir jam nepadedantiems.
Esate parengęs nemažai seminarų apie rizikos grupės vaikų psichologinį funkcionavimą. Važinėjate po mokyklas ir aiškinatės, iš kur atsiranda toks vaikų elgesys. Kodėl vaikai linksta nusikalsti? Kur slypi to priežastys?
Dirbant asmeniškai, toks vaikų elgesys nesunkiai keičiamas. Tenka jiems paaiškinti, kaip galima spręsti jų problemas. Užtenka šešių aštuonių konsultacijų, ir vaikas pradeda keistis į gerąją pusę. Nėra galimybių kiekvienam vaikui suteikti psichologo pagalbą, ne visos šeimos gali kreiptis į psichologą privačiai. Ši problema dar ilgai išliks Lietuvoje.
Vaikų, linkusių nusikalsti, elgesio priežastys slypi šeimoje. Ką gauna šeimoje, tą atiduoda išėjęs į gatvę. Jeigu vaikas šeimoje yra mušamas, tą patį jis darys mokykloje, gatvėje.
Vaikui reikia dėmesio ir, jeigu iš tėvų jo nesulaukia geruoju, vaikas jį pasiima bloguoju. Jeigu tėvai daug dirba, vaikas gali būti materialiai aprūpintas, bet jam gali trūkti dėmesio. Tą dėmesį jis bando gauti kitaip. Ima blogai elgtis, tada tėvai jį bara, jeigu dar nesulaukia nors tokio dėmesio, pradeda nešti blogus pažymius namo, tėvus pradeda kviesti į mokyklą. Jeigu nepadeda ir tai, mokinys pradeda bėgti iš pamokų. Tėvams tada paskambina klasės auklėtoja. Bet kokiu atveju vaikas išsireikalauja dėmesio.
Kokias rekomendacijas teikiate tėvams, auginantiems nusikalsti linkusius vaikus?
Tai priklauso nuo problemų, kurias matau. Kadangi vaiko elgesys yra visos šeimos problema, rekomenduoju į psichologą kreiptis visai šeimai. Galbūt jo santykiai su tėčiu ar mama nėra labai geri. Gal elgesį lemia tėvų tarpusavio santykiai. Galbūt skyrybų atveju vaikas reaguos neadekvačiai, kaltins save.
Nespręskite savo problemų vaiko sąskaita. Bet kokiu atveju išlieka įstatymu numatyta pareiga rūpintis vaiku abiems tėvam, svarbiausias šioje situacijoje – vaikas. Jis nesupranta, kodėl tėvai nebegyvena kartu. Jam neįmanoma išaiškinti ir nereikėtų to daryti, užtektų pasakyti, kad tėvai rūpinsis juo, priešingu atveju, vaikas prisiims kaltę sau. Kaltas esu aš, kad tėvai nebegyvena kartu, taip patiriama psichologinė trauma.
Mes esame žmonės ir orumas, taurumas turi išlikti. Tėvams visada sakau: nekeršykime vienas kitam, juk tikrai buvo ir gerų dalykų, juk priešingu atveju, net nebūtų atsiradęs tas vaikas. Duodu patarimų, kaip bendrauti su vaiku, ne nuperkant daiktą, o paklausiant, kaip jam sekėsi. Reikia vaiką pagirti už kažką, reikia ne bausti, o paskatinti.
Kokių klaidų tėvai dažniausiai daro, auklėdami vaikus, kurie vėliau pasuka ne pačiu geriausiu keliu?
Tėvai mano, kad vaikas yra jų nuosavybė. Remiantis Norvegijos pavyzdžiu, vaikas turėtų būti priimamas kaip atskiras individas su savo teisėmis ir pareigomis. Norvegai duoda vaikui dėmesio tiek, kiek reikia.
Dar viena klaida, kurią daro tėvai – tai pedagoginių žinių trūkumas. Jie kartais nežino, ką daryti, nežino, kaip reikia su vaiku elgtis. Visiems žinomas elementarus pavyzdys, kai moteris vedasi šaligatviu vaiką, o šis spyriojasi ir neklauso. Ji pliaukšteli per užpakalį klykiančiam vaikui, manydama, kad tai geriausias būdas šioje situacijoje. Šita moteris nežino, kaip susitvarkyti su savo vaiku. Mama yra pati kalta. Reikėjo pritūpti vaiko akių lygyje, paklausti, kas atsitiko. Juk vaikai šiaip sau neverkia, vadinasi, jam kažkas atsitiko.
Rizikos grupei priklauso šeimos, kuriose tėvų ir vaikų santykiai yra problemiški ir nevisaverčiai: vaikai patirią smurtą, atstūmimą ar ignoravimą, nesuvokia jų problemų ir sunkumų, su kuriais susiduria vaikai, tėvai stokoja konfliktų sprendimo įgūdžių, žinių apie vaikų disciplinavimą.
Nuolat patiriamas smurtas keičia žmogų, jo elgesį, mąstymą ir jam sudėtinga imtis savarankiškų veiksmų.
Ar vaikystėje su smurtu susidūręs vaikas suaugęs jį pamiršta?
Ne. Toks vaikas visą gyvenimą kankins save, priskirdamas sau nepelnytą gėdą ir kaltę. Vidinis įsitikinimas savo blogumu tampa šerdimi, apie kurią formuojasi vaiko asmenybė, ir su tokia šerdimi jis gyvena visą likusį gyvenimą. Pačios paprasčiausios pasekmės yra nuolatinis savęs nuvertinimas, didelis nerimastingumas, polinkis į depresiškumą, negebėjimas gyventi šeimoje, nuolatinė partnerių kaita, aukos sindromo pasireiškimas (kai išprovokuojamas smurtas, pvz., primušimas, išžaginimas ar apiplėšimas) ir t.t.
Sunkesnės pasekmės pasireiškia save žalojančiu elgesiu, psichinėmis ligomis, priklausomu elgesiu, įvairiais psichosomatiniais sutrikimais. Kai kurie vaikystėje smurtą patyrę vaikai suaugę patys tampa smurtautojais, prievartautojais, tokiu būdu tarsi perkeldami savo patirtį kitiems, tuo pačiu deleguodami ir išgyventą bei sukauptą psichinį skausmą.
