Balsas.lt paskelbtame konkurse suskubo dalyvauti tiek moksleiviai, tiek studentai, trokštantys tapti žurnalistais. Pristatysime jums geriausiai pasirodžiusiųjų darbus!
Naujieji Balsas.lt žurnalistai bus pakviesti jau netrukus. Iki to laiko vis dar laukiame norinčiųjų tapti ketvirtosios valdžios atstovais!
Pristatome dešimtosios kandidatės Ievos Salatkaitės rašinį.
Kodėl negrįžiau į mokyklą dirbti mokytoju
Visų pirma norėčiau prisiminti vieną iš savo mokytojų, mokykloje dėsčiusį istoriją. Stambaus sudėjimo seneliukas, su kibiro dydžio akiniais, tiesiog mokyklos legenda. Istoriją jis, drįsčiau teigti, nusimanė geriau už patį Bumblauską, tačiau, ko gero, buvo praradęs viltį savo žiniomis apšviesti eilinį moksleivį. Tiesa, savo išsireiškimais galėjo tiesiog išversti iš kojų net ir aštriausio liežuvio savininką. Ko čia šypsais kaip pervažiuota konservų dėžutė? Patenkintas kaip šviežiai raugtas agurkėlis, laba diena, įpilkit alaus, ir begalė kitų perliukų...Nesvarbu, kad uždavęs du klausimus per pamoką skaitydavo Panelę, istorija iš esmės buvo smagu.
12metų. Tiek metų mokykloje praleidžia statistinis moksleivis. Tiek metų keikia šią įstaigą, tiek metų laukia dienos, kada savo ambicingomis kojytėmis paspruks į platųjį pasaulį. O tada arba iš tiesų sprunka arba grįžta bumerangu, t.y mokytojo pavidalu.
Nenorėčiau būti mokytoja. Visų pirma, kiekvienas iš tiesų žino, kokie dalykai vyksta moksleivių galvose, t.y kaip moksleiviai vertina šiuos žmones, bandančius pripūsti jų smegenis maitinančius gerokai gyvenimo eigoje suvirškinta informacija. Gaila jų, nes tikriausiai ne iš gero gyvenimo pasirenka mokytojo kelią ( juk tikrai tam atsidavusių žmonių nėra daug), kariauja su namų darbų nedarymu, išsisukinėjimu, manipuliacija, sąsiuviniais ir visais kitais reikalais, su kuriais ir patiems teko susidurti. Paslėpta kreida, nuolatinis priverstinis savo kėdės patikrinimas prieš atsisėdant, akių miklinimas paruoštukių paieškoms, savo ambicijų nepaisymas besiginčijant dėl pažymių, dažniausiai pražilęs ir konservatyvus kolektyvas, apiberiantis patarimais jaunuosius savo kolegas.
Juk iš esmės mokytojo darbas yra begalo sunkus, tačiau šiandien ne itin įvertinamas. Tegu mokytojas vargsta, tegu kovoja su jaunaisiais piliečiais, tegu paruošia juos gyvenimui, tegu išmoko pareigingumo ir mąstymo, tegu nuryja karčias kasdienių nemalonumų piliules, tegu būna objektyvus, teisingas, atsidavęs ir tegu visa tai būna už minimumą...Toks požiūris išryškėja žmonių švietimo sistemoje.
Ir visa tai atbaido nuo minčių dirbti mokykloje. O juk kaip ir kiekviena mergaitė, pradinėse klasėse paklausta kuo noriu būti, atsakydavau: mokytoja...Tokia didinga ir tokia smagi profesija atrodė. Ne darbas, o malonumas, tiesiog stebuklas. Mokytojas- tai žmogus kadaise manęs kad myli vaikus. Tokie anekdotai dažnai sklinda iš lūpų į lūpas. Juokinga būtų, jei nebūtų graudu.
Pamenu, dvyliktoje klasėje tą seneliuką istorijos mokytoją pakeitė jaunas ir ambicingas, neseniai studijas baigęs pedagogas. Išvaizdus, merginų pokalbių, bei seilių varvinimo objektas.Tiesiog vertėsi per galvą, bandydamas išmokyti istoriškai mąstyti, kasdien visapusiškai besiruošiantis abiturientų pamokoms, tiesiog plukdęs mus skersai išilgai istorijos vandenynu. Dažnai pasvarstydavom, kiek laiko jis ištvers, t.y, kiek ilgai truks toks jo entuziazmas. Rezultatas – per metus išmokta tiek, kiek neteko per visus 12 metų.
Tokie žmonės, mano manymu, ir turėtų tapti mokytojais – šiuolaikiniais Don Kichotais.
