Įdomi ta mūsų visuomenė – suaugę žmonės vos spėja suktis nuo nesibaigiančių darbų naštos, o tuo tarpu jaunimas nuolat mąsto, kur greičiau prastūmus laiką.
Beje, šiais „bedarbystės laikais“, net ir vyresnioji karta įklimpsta į tą vadinamą „tuščią laiko praleidimą“. Tik paaugliams tinginiavimo periodai žymiai malonesni nei suaugusiems, kuriems veltui bėgantis laikas apkarsta dėl finansų trūkumo. O jaunimas, dar gyvenantis po tėvų sparneliu, visiškai nesijaudina dėl beprasmiškai prabėgusių minučių. Netgi priešingai, įprotis nieko neveikti tampa kasdieniška rutina, kurios visai nesinorėtų apsunkinti kažkokiu darbu.
Vis dažniau tenka sutikti paauglių, kurie net nenori mokytis. Parėję iš mokyklos trenkia pustuštę kuprinę į kampą ir sėda prie visagalio kompiuterio, kuris kaip koks stebuklingas burtininkas nejučiomis prasuka laikrodžio rodykles. Tokių apatiškos būsenos jaunuolių visada drįstu paklausti, kokį jie įsivaizduoja gyvenimą, kai pabaigs mokyklą? Bet kaip įprasta, neretai ateities vizijos nutylimos, nes tas jaunas žmogelis vargu ar pamąsto apie save. Jam šiandien kur kas svarbiau išmėginti naują parsisiųstą žaidimą.
Dar vienas jaunimo narkotikas yra televizorius, kuris kanalų gausa, laidų ir serialų įvairove gali visai dienai prikaustyti ir seną, ir jauną. Tad nuolat iš daug dirbančių, aukštumų siekiančių žmonių tenka išgirsti – „mes neturime televizoriaus ir neleidžiame jo žiūrėti savo vaikams, nes tai yra tuštybių dėžutė, valganti brangų laiką“. Ir iš tikrųjų, ribojant sėdėjimą prie televizoriaus bei kompiuterio, mes galime nuveikti žymiai daugiau. Juk net ir pačiam žmogui yra smagiau, kai diena praeina prasmingai, o ne tik beprasmiškai egzistuojant.
Kad ir kaip būtų keista, jaunimo laiką graužia ir tokie maži žaisliukai kaip mobilusis telefonas. Atrodytų, šios ligos banga jau praėjo, tačiau paaugliai vis dar be paliovos „maigo“ telefono mygtukus ir stengiasi įsigyti kuo naujesnius telefonų modelius. Pasirodo, daiktai mus gali ilgam prijaukinti ir užvaldyti. Tad ateities vizijos apie robotus, kuriems turėsime paklusti kaip tikriems žmonėms, realiai pagrįstos.
Bet visgi vien daiktų, kaip mūsų laiko kenkėjų, negalime kaltinti. Žymiai didesnę žalą jaunimas patiria savo laisvalaikį skirdamas netinkamoms draugų kompanijoms, kurios priveda prie rūkymo, alkoholizmo, narkotikų, šlaistymosi gatvėmis ir netgi prie nusikaltimų. Žinoma, jeigu draugai yra dar „nesugadinti“, nieko blogo su jais susitikti ir papramogauti, nes realus bendravimas skatina jauno žmogaus asmenybės tobulėjimą.
Visuomenėje įprasta manyti, jog už vaikų elgesį atsako tik tėvai, kurių auklėjimas, nuo pat mažens skiepijamos vertybės ir atspindi jaunimo pasirinkimą kaip praleisti laisvą laiką. Bet kaip žinia, tėvai retai turi galimybę su savo atžalomis net nuoširdžiai pasikalbėti. Grįžtantys vėlai iš darbo, pavargę tėvai laiką skiria tik savo poilsiui. Tad jaunas žmogus dėl tokių aplinkybių lieka vienas su savo bėdomis ir problemomis. O mokykla nepajėgia užpildyti jaunimui aktualių spragų, kartais net sužlugdo nepatyrusio paauglio emocinį lauką.
Neretai jaunuoliai pastebi, jog laikas, skirtas būreliams yra be jokios naudos jų ateičiai, nes jų manymu, tik pinigų nestokojančių tėvų vaikai tampa pačiais protingiausiais ir talentingiausiais. Be to, kone visi privatūs užsiėmimai jaunimui yra mokami, todėl ne visi tėvai išgali savo atžalas skatinti lankyti būrelius. O ir patys paaugliai, girdėdami tėvų tarpusavio pokalbius pradeda suprasti, jog visuomenėje tvyroja neteisybė, kad jų ateitis yra miglota.
Tačiau koks beatrodytų šiūdienos jaunimas pasyvus ir abejingas aplinkai, jauni žmonės paslapčiomis vis vien domisi visuomenės gyvenimu, tačiau siekti savo tikslų, tobulėti jaunuoliai nesiryžta, nes paviršutiniškai suvokia, kad tik pinigai gali jiems padėti realizuoti idėjas. O jei jų nėra, tėvai vos išgali išlaikyti šeimą, vargu ar tada kyla noras plėsti žinias. Tokiu atveju didžioji dalis jaunimo pasirenka tylią ir nereikšmingą savo egzistenciją.
Ko gero, būtų klaidinga teigti, jog tik pasiturinčių tėvų vaikai yra patys pažangiausi ir aktyviausi. Šiandien vis dažniau turtingi tėvai nuslepia savo atžalų negražius „darbelius“, nes jiems yra gėda, jog viskuo aprūpintas jaunuolis yra nepatenkintas gyvenimu ir pasuka visiškos degradacijos keliu. Tai įrodo, jog ne visada sotus gyvenimas ir užgaidų pateikimas ant lėkštutės gali nulemti rožinę jaunuolio ateitį ir tobulą įvairialypį laisvalaikį.
Svarbu įsidėmėti, jog jaunas žmogus bręsta šeimos aplinkoje, todėl pirmieji jo gyvenimo mokytojai yra tėvai, nuo kurių ir priklauso tolesnis vaiko likimas. Jei tėvai yra darbštūs ir to paties reikalauja iš savo atžalos, tai iš tos šeimos kilęs jaunuolis laiką pradeda vertinti, jį skirti tik prasmingiems užsiėmimams. Tačiau jei tėvams augantis vaikas nerūpi arba jam skiriama mažai dėmesio, toks jaunas žmogus laiką išnaudos kaip jam atrodo geriau, neretai pakenkiant net sau. Taigi be galo svarbu, kad jaunimas išmoktų klausyti vyresniųjų ir semtųsi iš jų išminties. Tada gyvenimas nebebus tik nuobodus valgymo ir miegojimo ritualas. Nešvaistydami laiko suprasime, kad brangi yra kiekviena akimirka.
Lina Skučienė
