Kažkada buvau sau prisiekus, kad tokios tematikos knygos niekuomet neatsiversiu, o tuo labiau nepirksiu. Aplinkybės nebuvo palankios, todėl ši knyga guli ant mano lentynos. Ir ji nėra bloga.
„Nuo ketvirtojo kelio rampos vienuoliktame Berlyno Lichtenbergo traukinių stoties perone po traukinių ratais šoka daugiausia savižudžių. Taip tvirtina oficiali, skrupulinga, kaip visada, tiksli visų Berlyno stočių vokiečių statistika.
Galiausiai tai ir matyti, kuomet sėdima ant suolelio prie ketvirtojo kelio vienuoliktame perone. Ten bėgiai blizga labiau nei kituose peronuose. Avarinis stabdymas, dažnai kartojamas, ilgam palieka nugludintus bėgius.
Be to, įprasti tamsiai pilki ir nešvarūs betoniniai geležinkelio pabėgiai keliose vietose per visą vienuoliktojo perono ilgį daug šviesesni nei kitur – tarpais beveik balti. Tose vietose stoties priežiūros tarnybos naudojo stiprius detergentus, kad nuplautų lokomotyvų ir vagonų suplėšytų ir sutraiškytų savižudžių kraujo dėmes.“
Taip skamba pirmoji „Vienatvės tinkle“ pastraipa. Galima susiprasti, kad čia tikrai ne Mikės Pūkuotuko tęsinys.
Kažkur pasaulyje (tiksliau Lenkijoje ir Vokietijoje) gyvena Jis (Jakubas) ir Ji. Jis – talentingas programuotojas (bioinformatikas!), ji – paprasta biuro darbuotoja, atrodytų laimingai ištekėjusi moteris.
… Ar galiu visa taip Tau papasakoti? – ištaria ji jam per ICQ vieną vakarą. Taip prasideda santykiai. Du suaugę žmonės atranda virtualų bendravimą (ir jo vakuumą), atranda vienas kitą. Čia jums ne mIRC su sjexiukeee_14 ir ne „labas. ka vejki? :) “.
Jis pasakoja jai apie genomą ir apie tai, kaip kadaise mylėjo. Ji – apie niekada nebučiuotus savo riešus. Jie laukia, ilgisi, kalba, blaškosi, verkia, susitinka ir eina į vienuoliktą peroną prie ketvirtojo kelio rampos.
Tikriausiai man patiko todėl, kad pati patyriau tą prakeiktą vienatvę tinkle, kaip ir kalbant, girdint ar net matant kitą žmogų atrodo, kad esi vienas. Ir todėl, kad Jakubas – mano kolega bioinformatikas. Tiesa, laukiau kitokios pabaigos, norėjau kitokios pabaigos, bet abejoju ar geresnę buvo galimą parašyti.
„Laukiant pienas man nepraranda savo skonio. Ilgintis – taip.“
Pažymys: 9,5 – netikiu, kad vertinu taip. Maniau, kad knygos niekuomet neskaitysiu antrą kartą, kam nors paskolinsiu ir pamiršiu. Bet bevartydama dabar nusprendžiau pakartoti.
Skaičiau, kad „Vienatvė tinkle“ – jau 5 metus Lenkijoje labiausiai skaitoma knyga, išversta į kroatų, rusų, ukrainiečių ir čekų kalbas.
Pavadinimas originalo kalba: S@motnosc w sieci
Leidykla: Vaga
Metai: 2006
Puslapiai: 405 psl
Kaina: Mokėjau 16,95 Lt. Bet buvo nupiginta. Internetas sako ~29 Lt.
