Jaunimo nedarbas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje yra viena iš opiausių problemų. Nors darbdaviai įvairiomis subsidijomis ir projektais viliojami įdarbinti jaunus žmones, jie, taip ir neradę pragyvenimo šaltinio savame krašte, iškeliauja į užsienį.
Trūksta darbdavių dialogo su jaunimu
Statistika rodo, kad Lietuvoje jaunimo nedarbas mažėja. Tačiau ar skaičiai atspindi realią jaunimo nedarbo problemą? Ar nėra taip, kad duomenis koreguoja tik emigracija?
Net prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, kad pažanga sprendžiant jaunimo užimtumą nėra pakankama, jauni žmonės nesulaukia realios pagalbos. Darbo birža giriasi gerėjančiais rodikliais, bet neaišku, ar taikomos priemonės yra tvarios ir kaip tai veikia jaunimo nedarbo mažėjimą.
Trūksta ne tik susikalbėjimo tarp ministerijų, bet ir informacijos sklaidos, bendravimo su jaunimo organizacijomis, daug priemonių nepasiekia regionų, o ir tos pačios yra neveiksmingos, formalios ir pernelyg brangios.
Panevėžio jaunimo organizacijų atstovai „Sekundei“ teigė, kad jaunimo nedarbo problema nėra vien tik burbulas ar pliki statistiniai skaičiai. Praktiškai kiekvienas jaunas žmogus susiduria su ja. Vieniems pavyksta įsidarbinti lengviau, kitiems – sunkiau. O dar kiti, taip ir nesulaukę sau tinkamo darbo pasiūlymo, išvyksta užsidirbti į užsienį.
Pasak jaunimo organizacijos „JCI Panevėžys“ prezidentės Redos Daugelavičiūtės, nedarbas – pagrindinė priežastis, kodėl tiek daug jaunų žmonių emigruoja į kitas šalis.
„Jaunimo nedarbas – tikrai didelė problema. Patiems kurti verslą ar dirbti pagal individualiosios veiklos pažymėjimą jaunam žmogui labai sunku, ne visi tam ryžtasi. O neturint darbo patirties darbdaviai nenori priimti į darbą. Todėl daugelis jaunų žmonių pasirenka lengviausią kelią – emigruoja. Svetur gali ir užsidirbti, ir įgyti patirties. Dalis emigruoja ir todėl, kad čia darbdavys jam gali pasiūlyti tik minimalų atlyginimą, o užsienyje už tą patį darbą galima uždirbti kone trigubai daugiau“, – „Sekundei“ teigė R. Daugelavičiūtė. Jos manymu, darbdaviai turėtų kiek lanksčiau žiūrėti į dirbti ką tik pradedančiuosius. Galbūt daugiau studentų galėtų atlikti praktiką, kad ir nemokamai. Pats darbdavys turėtų sudaryti sąlygas įgyti reikiamos patirties.
„Norėtųsi glaudesnio jaunimo organizacijų ir darbdavių bendradarbiavimo, kad darbdaviai lanksčiau žiūrėtų į patirties neturinčiuosius. Susidaro užburtas ratas: darbdavys nepriima jauno žmogaus, nes šis neturi patirties, bet kaip jos įgyti, jeigu nesudaroma galimybių, todėl daugelis ir išvyksta į užsienį, kur žmonės priimami ir be patirties, ten svarbiausia – noras dirbti“, –kalbėjo jaunimo organizacijos prezidentė.
Reikalauja patirties
Panevėžio jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ valdybos pirmininkas Borisas Bylinskis įsitikinęs, kad jaunimo nedarbo problema yra daugybės veiksnių išdava. Pati svarbiausia, anot B. Bylinskio, ta, kad darbdaviai nori jauno darbuotojo, bet jau baigusio mokslus ir turinčio bent kelerių metų darbo patirtį tos srities, kurioje ketina dirbti.
„Dažniausiai darbdavys nori patyrusio darbuotojo, o jaunas žmogus patirties neturi. Manyčiau, kad ir savanoriavimas ar priklausymas įvairioms nevyriausybinėms organizacijoms taip pat galėtų būti laikoma darbine patirtimi. Juk kai kurie jauni žmonės dirba tose organizacijose, yra valdybos nariai, prezidentai, rūpinasi renginiais, bendrauja su įvairiomis organizacijomis, sprendžia problemas. Tai ne ką mažiau svarbi vadybinė patirtis, tačiau darbdaviams ji nė motais. Taip, sutinku, kad kartais ir jaunas žmogus nemoka tinkamai savęs pristatyti, atskleisti stipriųjų savo pusių, bet ir darbdaviai turėtų lanksčiau žiūrėti į jauną žmogų“, – įsitikinęs B. Bylinskis.
Jo nuomone, daugiau perspektyvų atsirastų ir tada, jeigu visi sulaukusieji pensinio amžiaus užleistų darbo vietą jauniems.
„Nieko neturiu prieš senjorus, kalbu apie juos pagarbiai, tačiau manau, kad per visą gyvenimą jie savo jau atidirbo ir turėtų darbo vietas užleisti jauniems žmonėms, juk jie kuria šeimas, augina vaikus, turi įsigyti nuosavą būstą“, – kalbėjo jaunimo organizacijos atstovas.
Dar viena problema, kodėl toks didelis jaunimo nedarbas, anot B. Bylinskio, yra ta, kad aukštosios mokyklos rengia darbo rinkai visiškai nepaklausius specialistus, o jauni žmonės profesiją renkasi ne pagal tai, ar baigę mokslus ras darbą, o pagal tai, ar ji prestižinė.
Reikėtų daugiau dėmesio skirti profesiniam orientavimui mokyklose, kad mokiniai sugebėtų atrasti save, suprastų, ko norintys.
„Po mokyklos baigimo jauni žmonės turėtų ne stoti į aukštąsias mokyklas, o kokius metus pakeliauti ar padirbėti, kad suprastų, ką nori veikti. Dabar mūsų visuomenėje peršama tokia nuomonė, kad jeigu nebaigsi aukštosios mokyklos, gyvenime nieko nepasieksi, todėl daugelis į aukštąsias stoja visiškai negalvodami, ką veiks turėdami diplomą“, – mano B. Bylinskis.
Skiriamas prioritetas
Prieš metus jaunimo nedarbas Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje, o dabar, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra netgi mažesnis už ekonomiškai stipresnių valstybių. Pavyzdžiui, Graikijoje ir Ispanijoje jaunimo nedarbas perkopė net 50 proc. ribą, o Lietuvoje siekia 24 proc.
Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus Viktoro Trofimovo teigimu, Panevėžio apskrityje jaunimo nedarbas šių metų pradžioje sudarė 7,7 proc., o bendras nedarbo lygis – 13,1 proc. 2013 m. sausio 1 d. duomenimis, Darbo biržoje užsiregistravo 2514 asmenys iš Panevėžio miesto ir rajono iki 29 metų, o 2012 m. sausio 1 d. tokių buvo 2977.
„Jaunimo nedarbas reikalauja papildomo dėmesio. Palyginti su bendru nedarbo lygiu, jis netgi mažesnis, tačiau jam turi būti skiriamas ypatingas prioritetas. Labai svarbu, kad jauni žmonės kuo greičiau įgytų įgūdžių ir įsilietų į darbo rinką, kad jie netaptų ilgalaikiais bedarbiais ir socialinių pašalpų gavėjais“, – sakė V. Trofimovas.
Jaunimo nedarbas, anot V. Trofimovo, yra ne tik Panevėžio ar Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos problema. Ji turėtų būti sprendžiama kuriant jaukią darbo aplinką ir sudarant sąlygas jaunam žmogui užsidirbti.
„Jaunimo dideli darbo lūkesčiai, bet minimalus darbo atlygis jo netenkina. Tačiau visada lieka atvira diskusija, ar įgyta specialybė yra reikalinga darbo rinkai. Profesinės ir aukštosios mokyklos taip pat turėtų prisiimti dalį atsakomybės, ar studentai gauna pakankamai patirties. Pavyzdžiui, traktorininkų labai trūksta, bet profesinėse mokyklose jie mokami dirbti „Belarus“ traktoriais, nors praktiškai visi ūkininkai jau dirba moderniais Europos Sąjungoje pagamintaisiais“, – kalbėjo Panevėžio teritorinės darbo biržos direktorius.
Jo teigimu, ne visi jauni žmonės, užsiregistravę Darbo biržoje, nori dirbti. Yra tokių, kurie po mokyklos baigimo neįstojo į norimą universitetą, todėl nusprendė laimę bandyti kitais metais. Norėdami turėti sveikatos draudimą ir kitas socialines garantijas, gauti kompensacijas šildymui ir kitoms paslaugoms, užsiregistravo Darbo biržoje.
Jaunų žmonių antplūdis labai jaučiamas gruodžio ir sausio mėnesiais. Pasak V. Trofimovo, atostogauti grįžę emigrantai užsiregistruoja kaip bedarbiai, kad galėtų nemokamai lankytis pas gydytojus. Todėl darbo ieškančiųjų yra gerokai mažiau nei skelbia statistika.
Skatinami finansiškai
Panevėžio teritorinės darbo biržos direktoriaus teigimu, įvairios priemonės, skatinančios darbdavius įdarbinti jauną žmogų, pasiteisino. Viena populiariausių ir pranokusi lūkesčius yra tokia, kad darbdaviui, įdarbinusiam žmogų iki 29-erių metų, pusmetį pervedama pusę jo darbo užmokesčio. Taip pat Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas perkvalifikavimas, kai bedarbiai įgyja darbo rinkai reikalingų profesijų.
Populiari ir darbo įgūdžių įgijimo priemonė, orientuota į jaunimą, kuris turi profesiją, bet neturi reikiamų įgūdžių. Tokiu atveju darbdaviui iki pusės metų darbo birža gali subsidijuoti darbuotojui darbo užmokestį, kol jaunas žmogus įgis reikiamos patirties ir galės tam tikrą darbą atlikti kaip įgudęs.
„Darbdaviams finansiškai naudinga įdarbinti jauną žmogų, tai yra didelė darbdavio motyvacija. Darbdavys tikrai nėra suinteresuotas piktnaudžiauti šia parama, nes kitą kartą tiesiog netenkinsime jo paraiškos. Kita vertus, jam visiškai nenaudinga keisti darbuotoją, nes taip pat investuoja į jį.
Kuo daugiau dėmesio skirsime jaunimo nedarbui, tuo mažiau problemų turėsime ateityje. Kuo anksčiau turime motyvuoti jaunus žmones dirbti, kad neaugtų nauja socialinių pašalpų prašytojų karta“, – mano V. Trofimovas.
Lina DRANSEIKAITĖ
