Nužvelgiau ant lovos padėtus drabužius. Su jais buvau tą vakarą, tik dabar jie buvo švarūs ir tvarkingi. Visi buvo išėję, palikę mane, kad galėčiau persirengti. Negaišdama laiko, įlindau į juodus džinsus ir ploną glaustinukę, paltą persimečiau per ranką ir išlindau iš palatos, norėdama kuo greičiau iš čia išeiti.
Koridoriuje susidūriau su daktaru.
— Panele Mei, — kreipėsi džiaugsmingai. — Štai turiu kelis dokumentus, kuriuos turite pasirašyti…
Greitai nugvelbusi parkerį iš jo rankų, suraičiau parašą ir jau sukausi eiti.
— Jūsų draugas sakė tuoj grįšiąs, nenuklyskit per toli.
Atsisukau.
— Draugas?
— Taip, jaunuolis, kuris buvo atėjęs, — priminė.
— Ooo… Tiesą pasakius aš jo nepažįstu, — pasakiau. — Beje, o daugiau nebuvo jokių mano daiktų? — prisiminiau savo krepšį. Tikėjausi, kad galbūt ir jis bus čia atkeliavęs.
— Ne, čia viskas, kiek žinau…
— Na, tuomet dėkui už viską, — atsisveikinau ir greitu žingsniu nuėjau koridoriumi.
Prie liftų buvo didelė eilė, tad nusprendžiau leistis laiptais. Prašokdama po keletą pakopų, su kažkuo susidūriau ir kilstelėjusi galvą, atpažinau palatoje matytą vaikiną.
— Tu, — pasakė.
— Aš.
— Tave jau išrašė?
— Taip, — linktelėjau. Šiek tiek sutrikau, nes jis stovėjo prilaikydamas mane per liemenį, kai dėl nerangumo ant jo užlėkiau. Pasistengiau atsitraukti.
Praslydusi pro šoną, vėl ėmiau leistis žemyn.
— Ei, — šūktelėjo jaunuolis. — Gal man vis dėl to derėjo pasakyt daktarui, jog tu bandei nušokti nuo tilto, gal tuomet nesmarkautum čia taip.
Kreivai dėbtelėjau į jį per petį.
— Mane jau paleido, tad nešvaistyk laiko. Beje, gal tu turi mano juodą krepšį?
— Kokį krepšį?
— Ten ant tilto turėjau krepšį…
— Patikėk, tą akimirką tikrai negalvojau apie jokius tavo krepšius, — prunkštelėjo.
— Mhm….
Pagaliau pasiekusi paradines duris, išėjau į lauką. Apsižvalgiau, svarstydama, į kurią pusę patraukti. Tiesa sakant, neturėjau jokio plano, daiktų neturėjau, namų tuo labiau, o apie pinigus net nekalbu.
— Gal parvežti namo? — pasiteiravo vaikinas atsekęs mane iš paskos. — Tavo tėvai turbūt jau pradėjo tavęs ieškoti.
— Aš neturiu tėvų.
Trumpa pauzė.
— O, atleisk.
Stovėjau svarstydama ką daryti.
— Tai… pavežti? — nedrąsus klausimas.
O kodėl gi ne? Jis galėjo padėti man iš čia ištrūkti. Metas nusipirkti naują sąsiuvinį ir pradėti rašyti naują savo gyvenimo istoriją. Nutaisiau mielą veidą.
— Taip, jei nesunku.
Nepažįstamasis
Jaučiausi nejaukiai, sėdėdama naujausio modelio BMW. Čia viskas dvelkė prabanga ir naujumu. Įsitaisiusi patogiau, atsidusau ir pasistengiau per daug nekreipti į tai dėmesio. Žinoma, vaikinas pasiteiravo adreso, pasakiau pirmą į galvą šovusią gatvę, tai buvo kažkur netoli centro.
Dabar turėjau puikią progą geriau apžiūrėti jaunuolį. Ilgoki tamsūs plaukai, kuriuose saulėje atsispindėjo keli šviesesni kuokštai, valiūkiškai sušiaušti, lyg vėjas būtų ką tik gerai juose pasidarbavęs, kelios sruogos krito ant dailios kaktos, tiesi nosis, šiek tiek išsišovę skruostikauliai, jausminga lūpų linija ir tvirtas žandikaulis. Didelės ir išraiškingos akys įrėmintos taisyklingos formos antakiuose, kurie kartais nejučiomis kilstelėdavo į viršų. Nesugalvojau, kokiu žodžiu galėčiau įvardinti vaikiną… Gražus, patrauklus… Ne…
To per mažai. Jis buvo traukiantis akį, buvo tiesiog gera žiūrėti į jį, lyg pajustum nusiraminimą. Staiga jo lūpų kampučiai kilstelėjo į viršų.
— Pastebėjai ką įdomaus? — sodrus balsas pakuteno ausis.
Susigėdusi nudūriau akis. Visai pamiršau atsargumą, juk tikrai nemandagu taip spoksoti. Prikandau lupą.
— Galiu kai ko paklausti? — pasidomėjo nepažįstamasis.
— Eee... taip, — atsakiau dvejodama. Labai priklausė, kokio pobūdžio bus jo klausimas.
— Na, dabar atrodai tokia miela, šilta mergina, net nežinau, kaip tai įvardinti… Akys spindi, veidas atrodo pilnas gyvybės… Atrodai tokia… šviesi, — jis šyptelėjo nuo savo minčių, tačiau veide greit atsirado liūdnokas šešėlis. — Tad negaliu suprasti, kodėl taip pasielgei…
Man nereikėjo aiškinti, puikiai supratau ką jis norėjo sužinoti. Nusigręžiau į langą, kad jis nepastebėtu mano apsiblaususios minos, ėmiau stebėti pravažiuojančius automobilius.
— Tiesiog kartais nebūna kitos išeities… — tyliai sumurmėjau, nežinojau ar jis išgirdo.
— Visada būna galimybė rinktis, — štai dabar tu eini kitu keliu.
— Tačiau šį kelią man parinkai tu.
— Tiesiog sutrukdžiau padaryti didžiausia klaidą tavo gyvenime.
— Teisingai sakai, tai MANO gyvenimas ir MANO klaidos.
— Kad ir kas įvyko TAVO gyvenime, niekas, NIEKAS nėra vertas tavo priimto sprendimo.
Šiek tiek patylėjau.
— Tu daug ko nežinai… — atsidusau. Nebenorėjau daugiau apie tai kalbėti.
— Na… Išklausęs galėčiau pamėginti bent suprasti.
— Nori, jog savo gyvenimą sutalpinčiau į penkias minutes ir papasakočiau nepažįstamam žmogui? — kreivai šyptelėjau.
— Atleisk, turbūt tikrai kišuosi ne į savo reikalus.
— Taip, tikriausiai.
Už lango lėkė nuostabus vakaras. Rausva dangaus antklodė jau beveik klojo visą miestą, žmonės skubėjo namo… Netrukus automobilis sustojo prie mano nurodytos gatvės.
— Tikrai čia? — dar pasiteiravo.
— Taip, — atsakiau, išsiropšdama iš automobilio.
Jaunuolis taip pat išlipo ir priėjo prie manęs. Tik dabar pastebėjau jį esant beveik visa galva už mane aukštesnį.
— Ačiū, jog pavežei.
Jis atidžiai stebėjo mano veidą, šiek tiek pakreipė galvą.
— Norėčiau pasakyti, jog buvo malonu susipažinti, tačiau tokiomis aplinkybėmis turbūt tai nelabai tinka, tačiau pastarąsias dešimt minučių praleisti buvo tikrai malonu, — nusišypsojo. — Beje, aš Kreigas, — prisistatė ištiesdamas ranką.
Įdėjau savo sustingusią ranką į jo šiltą delną.
— Dar kartą dėkoju, — sušnibždėjau. Jis vis dar laikė mano plaštaką.
— Nėra už ką.
Na ir kodėl jis taip keistai žiūri.
— Kas yra? — paklausiau neištvėrusi.
Kreigas susinepatoginęs nudelbė akis ir paleido mano ranką.
— Ne, tai gana kvaila… Tiesiog tu… graži. Tau net nemaišo ta siūlė kaktoje, — šyptelėjo.
Pajutau, kaip užkaito skruostai. Taip, to tikrai nesitikėjau.
— Tai aš jau gal ir eisiu, — pasakiau.
— Taip.
— Sudie.
— Viso.
Paskutinįsyk pažvelgusi į išraiškingas mėlynas akis, nusigręžiau ir nužingsniavau gatve. Būdama visiškai tikra, jog daugiau niekada nesutiksiu šio žmogaus, grąžinusio mane į gyvenimą. nusišypsojau, vėl pajutusi ryžtą kabintis į savo nenuoramą likimą.
