Rytas išaušo nuostabus. Papusryčiavusi su Kreigu, nuvažiavau į darbą, vėl juokavome ir šaipėmės vienas iš kito. Visai kaip seniau. Jaučiausi lyg vaikščiočiau padebesiais.
— Mei, — apsidžiaugė Gabrielis išvydęs mane darbo vietoje. — Jau pasveikai?
— Taip, jaučiuosi puikiai, — nusišypsojau.
— Nuostabu, mums čia tavęs tikrai trūko. Beje, turiu tau staigmeną.
Greitai pasikapstęs savo portfelyje ištraukė žurnalą ir ištiesė man. Tai buvo tas pats žurnalas su mano nuotrauka viršelyje.
— O, taip, mačiau jau tai, — leptelėjau nepagalvojus.
— Matei? — nustebo.
— …
— Iš kur?
— Na, Kreigas buvo užsukęs ir parodė… — mekenau, tikiuosi nepastatysiu jo į keblią padėtį. — Tikrai nustebau, negalėjau patikėti… Gal paaiškinsi, kaip tai nutiko? — mikliai nukreipiau kalbą.
— O… Na, kaip jau anksčiau minėjau, tavimi šiek tiek domėjosi, o vienas žurnalas kaip tik norėjo ko nors nematyto, tad aš ir pasiūliau… Jie liko sužavėti, tad štai ir pasekmės. Beje, pinigai už tai jau turėtų būti pervesti į tavo sąskaitą…
— Puiku, man šiuo metu tikrai pravers papildomas atlygis. Išsinuomojau naują butą, — neištvėriau nepasigyrusi.
— Vau, — nustebo. — Nepatiko senasis? — nusijuokė.
— Na, tiesiog tai nebuvo mano svajonių būstas, o kaip pamačiau šį, tiesiog neįstengiau atsisakyti.
— Gal reikės pagalbos persikraustant? — viltingai paklausė.
— Oi, ne… Vos keli daiktai, susitvarkysiu pati, — greit atsisakiau.
— Na, ką gi… Turiu grįžti prie darbo, šiandien bus įtempta diena…
Atsisveikinęs nužingsniavo į savo studiją. Dar kartą nusišypsojusi ir mintyse paplekšnojusi sau per petį, nuplasnojau ieškoti Leilani.
* * *
— Klausau? — atsiliepiau į suskambusį telefoną.
— Gal sutiktum su manim papietauti?
— Kodėl gi ne, — šyptelėjau.
Oficialiai pasibeldusi, įžengiau į Kreigo kabinetą. Šis žingsniavo palei langą kalbėdamas telefonu. Man pasirodžius atsigręžė ir mirktelėjęs rankos mostu pasiūlė prisėsti. Patogiai įsitaisiusi pravėriau vieną baltą paketėlį ant stalo. Išsirangė šiltas garų debesėlis — ryžiai su pjaustytais mėsos griežinėliais. Pajutau, kaip bilstelėjo skrandis.
— Džiaugiuosi, jog sutikai, — prakalbo Kreigas baigęs pokalbį ir atsisėdęs šalia, pasiėmė savo porciją.
— Ir koks gi protingas žmogus atsisakytų skanių pietų? — prunkštelėjau. — Be to… Norėjau su tavimi apie kai ką pasikalbėti.
Mintyse greit permečiau mūsų galimą dialogą. Žinojau, turiu su juo pasikalbėti apie tai, kad jau rytoj išsikraustau, tačiau šiek tiek baiminausi, kad jis gali užpykti, kam nepranešiau to anksčiau.
— Gerai, — nutęsė surimtėjusiu tonu ir atidžiai pažvelgė man į veidą.
— Na, jau kurį laiką ieškojausi sau buto…
— Ir? — paragino, nes trumpam nutilau.
— Radau, — atsakiau. — Vakar pasirašiau nuomos sutartį… Jau greit išsikraustysiu. Butas išties geras, erdvus, jaukus, būtent to ir norėjau… — ėmiau malti liežuviu.
— Kada tas greitai? — pertraukė.
Giliai įkvėpiau.
— Rytoj.
Mačiau, kaip jis sustingo. Galėjau prisiekti, kad net vena jo smilkiny nustojo pulsuoti.
— Rytoj? — pakartojo.
— Taip.
— Esi visiškai tikra?
— Žinoma.
Tyla, įsmeigiau akis į savo valgį.
— Labai greitai… — tyliai pasakė.
Atsikrenkščiau.
— Na, nematau prasmės laukti, — pradėjau.
— Aš nenoriu, kad tu išsikraustytum, — pasakė tiesiai šviesiai, sugaudamas mano žvilgsnį.
Šie žodžiai maloniai paglostė širdį. Žvelgiau į jo rimtą veidą, nebuvo jokio susierzinimo ar pykčio, veikiau liūdesys. Būčiau atidavus viską, kad tik galėčiau pasilikti pas jį, tačiau mintyse lyg koks šešėlis mane persekiojo Stefanės paveikslas.
— Tačiau taip negerai… Tuo labiau, kai mūsų santykiai tokie… — pamąsčiau, koks žodis labiausiai tiktų. — …keisti.
— Keisti? — paklausė suraukdamas savo dailius antakius.
— Kreigai, juk tu turi merginą… — pasakiau tyliai.
— Aš jau su ja kalbėjau…
— … o aš tiesiog tavo gyvenime atsiradau iš niekur… — toliau murmėjau.
Kreigas atsistojęs priėjo prie manęs ir paėmęs už rankų taip pat privertė pakilti.
— Nuo tada, kai atsiradai mano gyvenime, nebeįsivaizduoju nė vienos dienos be tavęs. Noriu kasdien matyti tavo paslaptingas akis, kerinčią šypseną, klausytis, kaip kalbi nesustodama ar pasipiktinus bambi ant manęs manydama, jog negirdžiu… Man patinka stebėti, kaip tu užmiegi, nes tuomet nesivaržydama mane apkabini. Man net patinka tavo susivėlę plaukai rytais, — šyptelėjo paglostydamas skruostą.
Nudelbiau akis žemyn, na ir kodėl būtent dabar pradėjo tvenktis ašaros? Puikumėlis, betrūko tik, kad pravirkčiau. Tylėjau sukandusi dantis. Bijojau, kad balsas mane išduos.
— Mei…
Ištraukusi rankas pasisukau į stalą ir ėmiau rankioti maisto likučius, viską sumečiau į šiukšliadėžę. Kreigas ramiai stebėjo, kaip šluoju jo darbo stalą ir mindžikuoju pirmyn, atgal.
— Ačiū už pietus… Turiu jau grįžti prie darbo…
— Palauk, — sulaikė už liemens. — Mes dar nebaigėme kalbėtis.
— Aš išsikraustau, Kreigai, — atsakiau, balsas skambėjo beveik normaliai.
— Tau net nerūpi tai, ką tau jaučiu?
— Tai nieko nepakeis… — melavau.
Būtent tai galėjo pakeisti viską. Nenorėjau girdėti to, ką jis man jaučia ir tuo pačiu tai buvo vienintelis dalykas, kurio troškau. Žinojau, kaip jo žodžiai gali mane paveikti, tačiau privalėjau į viską žvelgti blaiviomis akimis.
— Nepakeis? — nepatikėjo.
Kilstelėjau galvą ir tuo momentu Kreigas mane pabučiavo. Norėjau neatsakyti į bučinį, tačiau neįstengiau, galbūt tai paskutinis kartas, kai leidžiu sau šį malonumą. Nei aš, nei jis neišgirdome, kaip prasivėrė kabineto durys.
— Kreigai? — cyptelėjo apstulbęs balsas.
Abu atšokome vienas nuo kito.
— Tai dėl šitos tu norėjai su manimi skirtis? — užklykė pasipiktinus Stefanė
Norėjau prasmegti skradžiai žemę, nevalingai pasukau link durų. Kreigas greit sulaikė už rankos.
— Po darbo susitiksime vestibiulyje, gerai? — paklausė tyliai.
— Kreigai, kaip tu drįsti? — vis dar be žado žiopčiojo Stefanė.
Kreigas tvirčiau spustelėjo mano pirštus.
— Gerai, — sumurmėjau ir greitai nėriau lauk iš kabineto.
Apsisprendimas
Vaikštinėjau pirmyn atgal kaip lunatikė. Galvoje vis sukosi klausimas „kas dabar bus?!”
— Regis, šį kartą tai tikrai rimta, — burbtelėjo Leilani. — Atrodo, jie nušluos visą biurą… Jie ir praeitą savaitę nemažai pykosi, tačiau dabar… Visos sienos dreba…
Nieko nesakiau, tiesiog meldžiau, kad ši diena greičiau baigtųsi.
Buvo šiek tiek po aštuonių, kai nusileidau į vestibiulį. Iškart pamačiau mindžikuojantį Kreigą, atrodė niūrus kaip debesis.
— Sveikas… — vos ištariau.
Stebėjau, kaip jo veidas pasikeičia, sušvelnėja. Lengvai nusišypsojęs, pakštelėjo į skruostą ir perbraukė plaukus ranka. Tylėdami išėjome į automobilių aikštelę. Tyla tęsėsi ir visą kelią iki namų. Turėjau pakankamai laiko viskam apmąstyti. Niekada nepagalvojau, kad galėčiau dalyvauti tokioje painiavoje. Tik pamanyk, meilės trikampis… Visada maniau, esanti pakankamai protinga išvengti tokių dalykų, o dabar še tau, kad nori. Aukštyn kojomis apverčiau ne tik savo, bet ir Kreigo gyvenimą. Tai turėjo pagaliau baigtis, reikėjo padėti tašką.
Sustoję prie namų, išlipom iš automobilio ir tiesiu taikymu nuėjom vidun, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
Atsidūrusi savo kambaryje, ilgai sėdėjau ant lovos, ėmiau tvarkyti drabužius. Be garso vaikštinėjau po butą, rankiodama savo daiktus, kol kambaryje kelią pastojo Kreigas.
— Mums reikia pasikalbėti.
— Negalime vėliau? Dabar esu šiek tiek užsiėmusi ir jei atvirai, neturiu tam nuotaikos… Noriu viską susitvarkyti, kad rytoj nereikėtų…
— Juk neišeisi viską taip palikus.
Susirinkusi knygas, kurias per tą laiką buvau nusipirkusi, sukroviau į dėžę.
— Mei, neapsimetinėk, kad nieko nevyksta.
Naiviai sumirksėjau, pasiimdama dėžę nuo lovos.
Kreigas užtrenkė kambario duris, priėjo prie manęs ir paėmęs dėžę, padėjo ją atgal ant lovos.
— Mums reikia pasikalbėti…
— Žinoma, bet šiek tiek vėliau,— tariau, vėl paimdama dėžę.
Kreigas atėmė dėžę ir nusviedė beveik per visą kambarį. Regis, jis buvo šiek tiek įsitempęs, dantys tvirtai sukąsti.
— Jei dar kartą paimsi tą dėžę, išmesiu ją per langą, — suriaumojo.
— Vertinu tavo bandymą man padėti, ir sutinku, jog išmetus per langą būtų greičiau, tačiau nemanau, kad daiktams tai išeitų į naudą…
— Mei! — užrėkė ir įsikibo man į pečius. — Gal liausies?!
Žiūrėjau savo didelėmis akimis į jį, troškau apsikabinti ir pasakyti, kad man širdis plyšta, troškau susirangyti jo glėbyje ir viską pamiršti.
— Manau, tu per daug įsiaudrinęs, — sumurmėjau.
— O ko tikėjaisi!? Jog ramiai sėdėsiu ir šypsosiuosi? Aš nebesuvaldau savo gyvenimo, Mei!
Širdis apsivertė. Žinojau sujaukusi jo gyvenimą, tačiau girdėti tai balsiai buvo skaudžiau, nei tikėjausi.
— Esu tikra, viskas susitvarkys… Nuo rytojaus tavo gyvenimas vėl ims tekėti sena vaga, lyg nieko nebūtų nutikę… Manau, galėtum ir su Stefane susitaikyti…
— Ką tu čia kalbi?! — pasibaisėjo.
Pažvelgiau į jo tamsaus mėlio akis. Tai aš dėl visko kalta… Jog susipyko su Stefane ir su Gabrieliu; žinojau, jie daugiau nebesikalba, nors nei vienas man to ir nesakė.
— Tiesiog taip yra, štai čia mūsų keliai išsiskiria. Tu toliau keliausi savuoju, o aš tiesiu sau naują. Aš pasitraukiu.
Jis ilgai žiūrėjo tylėdamas, turbūt bandė suvokti ką konkrečiai reiškia mano žodžiai.
— Aš nepripažįstu atsitraukimo, — tvirtai pasakė. — Ir laikas tau tai įrodys.
Neskubėdamas išėjo iš mano kambario, paskui save tyliai uždarydamas duris. Ką jis turėjo omeny sakydamas, kad laikas tai įrodys?
