REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Paskutiniais metais Širvėnos ežero sala, vadinama Meilės sala, buvo nepelnytai pamiršta: pakrantės apžėlė meldais, išmintus takus apraizgė laukinės gervuogės ir apyniai, o paplūdimys užžėlė menkaverčiais krūmais.

REKLAMA
REKLAMA

Ne vienus metus Biržuose buvo kalbama, kad šią salą reikia sutvarkyti. Sklandė idėjos joje pastatyti apžvalgos bokštą, o salą su krantu sujungti nauju tiltu. Viskas ir būtų likę tik kalbomis, jei Biržai nebūtų paskelbti Savanoriškos veiklos sostine. Šis titulas miestui teko rugpjūčio mėnesį. Biržų Jaunimo centro „Savanorių biuro“ jaunimas, svarstydamas, kaip įprasminti šį įvykį, nusprendė kalbas paversti darbais ir nedelsiant atgaivinti Meilės salą.

REKLAMA

Talkai neatsitiktinai parinkta prasminga data – rugpjūčio mėnesio 23 d., Baltijos kelio metinės, – taip jauni žmonės nusprendė parodyti savo patriotiškumą ir meilę gimtajam kraštui.

Ramunė Rinkūnienė, Biržų rajono jaunimo reikalų koordinatorė, pasakoja, kad darbai prasidėjo daug anksčiau, nei įrankiais ginkluotas jaunimas įžengė į salą: pradžioje reikėjo gauti ne vieną leidimą, nes Meilės sala yra saugotino miesto istorinio komplekso dalis.

REKLAMA
REKLAMA

„Surengti tokią talką – nemenkas iššūkis, nes Meilės sala nuo kranto nutolusi apie kilometrą. „Savanorių biuras“ dėkingas miesto verslininkams, kurie veltui paskolino baidarių ir valčių priplaukti prie salos. Tiesa, dalis jaunimo į krantą atėjo beveik su aukštakulniais, tad pamatę laukiančius brūzgynus, artyn plaukti nebesiryžo ir pasuko atgal“, – nuotaikingai pasakoja R. Rinkūnienė. Pasak jos, tvarkyti salą buvo „Savanorių biuro“ idėja ir įgyvendinta būtent šių savanorių pastangomis. Talkoje dalyvavo apie šešiolika savanorių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atplaukus į salą savanorių laukė žolės „iki pažastų“ ir sulaukėję krūmynai, primenantys džiungles. Seniūnijos atstovai pirmieji prapjovė taką į salą, po to pirštinėti talkininkai puolė rauti žoles, laukines avietes ir gervuoges, apynius, pjauti menkaverčius krūmynus. Kas turėjo sodininko žirkles, kas kirvį – viskas pravertė.

„Kalbama, kad Radvilų laikais saloje buvo pasodintas sodas, tad matėme augančių sulaukėjusių obelų bei vaiskrūmių. Po talkos visas salos vidurys buvo iššvarintas, išgrėbstytas, o pakraštyje sukrauta didžiulė krūva šiukšlių, kurią planuojame sudeginti. Saloje lankytojų jau laukia ne tik sutvarkytas salos vidurys, bet ir dvi laužavietės“, – pasakoja jaunimo reikalų koordinatorė.

REKLAMA

Pasak jos, didžiausias iššūkis yra ne vieną kartą sutvarkyti salą, bet nuolat palaikyti joje tvarką bei švarą, kurti žmonių traukos centrą. Tad „Savanorių biuro“ jaunimas jau planuoja rugsėjį čia sugrįžti dar kartą – bus rengiama antroji talka, skirta sutvarkyti tam, kas pirmosios metu nespėta. „Daug biržiečių turi valtis, tad į Meilės salą atplaukdavo degintis, žaisti futbolą, praleisti laisvalaikį su draugais – norime šias tradicijas atgaivinti“, – kalba R. Rinkūnienė.

Įdomi ir unikali ir „Savanorių biuro“ istorija – tai Jaunimo centre susibūrusi daugiau nei keturiasdešimties jaunų žmonių neformali grupė. R. Rinkūnienė pasakoja, kad tokia idėja kilo prieš ketverius metus, norint miesto jaunimą aktyviau įtraukti į miesto švenčių ir renginių organizavimą. „Reikia įvairios savanorių pagalbos: tai suolus nunešti, tai renginį vesti, varžyboms teisėjauti ir rezultatus sekretoriate registruoti, plakatą sumaketuoti“, – kalba ji. – „Vasarą jaunimas dažniausiai turi daug laisvo laiko, tad, nuolatos kviečiant juos prisidėti, ir gimė „Savanorių biuras“. Savanoriai pamato renginių virtuvę iš vidaus, įgyja patirties, susiranda naujų draugų, mokosi apginti savo nuomonę ir būti drąsesniais.“

REKLAMA

Pernai savivaldybei skyrus patalpas Jaunimo centrui, savanoriai čia renkasi nuolat. „Jaunimo centre galima pažaisti stalo žaidimus, stalo futbolą, vyksta teminiai vakarai, diskusijos, kino filmų peržiūros,“ – vardija jaunimo reikalų koordinatorė. Ji pasakoja, kad šią vasarą Jaunimo centre nuolat dirbo dvi bakalauro studijas baigusios ir magistro studijų belaukiančios merginos, atsiųstos iš Lietuvos darbo biržos. „Akys tik dega – neaišku, ar savanorystė daugiau laimės teikia savanoriaujantiems, ar tiems, kurie ateina į Jaunimo centrą“, – pastebi R. Rinkūnienė. Ji sako, kad viena merginų po vasaros, praleistos Jaunimo centre, netgi nutarė kiek keisti studijų kryptį ir pasirinkti darbą su vaikais, jaunimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Meilės salos legenda

Astravo dvarą su Biržais jungia 525 m ilgio pėsčiųjų tiltas, kertantis seniausią Lietuvoje dirbtinį Širvėnos ežerą. Telkinys atsirado Radviloms 1575 m. užtvenkus dvi per Biržus tekančias upes – Apaščią ir Agluoną. 350 ha užimančiame ežere suskaičiuojama 15 salų. Garsiausioji pelniusi Meilės vardą.

Legenda byloja, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja gražuolis Širvėnos ežeras, senovėje telkšojo neišbrendamos balos, juosusios krūmokšniais ir brūzgynais apaugusias saleles. Ant Agluonos kranto, seno dvaro sukniubusioje jaujoje, gyveno neregėtai pikta pamotė Bosė, o kitoje keliuko pusėje dūminėje lūšnelėje glaudėsi patėvis Gudkojis. Pamotė augino mažą mergytę, o patėvis – berniuką. Nuskurdusius vaikus beširdžiai slėpdavę nuo žmonių akių, bet mažieji vis tiek nubėgdavę į laukus prie dirbančių moterų. Šios mergytę vadino Meilute, o berniuką – Aidučiu. Kartą Meilutė rado medžiotojų pamestą kreivą ragą. Mergytė jį padovanojusi Aidučiui, o mainais iš jo gavusi mažą lentutę, panašią į ramunės žiedą. Bežaisdamas Aidutis išmoko pūsti ragą. Jo garsai žmonėms priminė skrendančių gervių klyksmą. Supykusi Bosė išvarė Meilutę į salą ožkų ganyti, o patėvis Aidučiui įsakė nešdintis kur akys mato, kojos neša. Niekas nežinojo, kur berniukas išėjo ir kas jį priglaudė, o Meilutė daug metų pragyveno saloje baisioj vienumoj. Žmonės tą salą praminė Meilės vardu.

REKLAMA

Kartą per Jonines Meilutė sutiko gražų jaunikaitį, rankose laikantį ragą. Mergina tuoj atpažino vaikystės draugą. Aidučiui irgi iškart tapo aišku, kas ta gražioji mergelė, ant kaklo pasikabinusi ramunės žiedą primenančią lentelę. Pasakojama, kad jų susitikimo vietą žmonės pavadino Laimės kalneliu, garsūs Radvilų sūnūs jame pastatė gražiąją tvirtovę, o tyvuliuojančias balas didikai pavertė gražiuoju Širvėnos ežeru.

Dažnam Biržų svečiui nuo Astravo rūmų atsiverianti ežero panorama su kitame krante į dangų šaunančiais bažnyčios bokštais primena Trakus. Tačiau Biržuose užburia ne tik didingos praeities palikimas bei įspūdingas peizažas, bet ir ramybė, sudrumsčiama nebent nendrynuose besislepiančių gausybės ežero gyventojų.

Savanoriškos veiklos sostinių projekto tikslai – populiarinti savanorišką veiklą Lietuvos regionuose, skatinti burtis vietos savanorių bendruomenes ir kartu įgyvendinti kylančias iniciatyvas, atkreipti vietos valdžios institucijų ir verslo atstovų dėmesį į savanorystės idėjas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų