Ar lengva būti protingam?

„Egois­tas! – šau­kė Ona, ga­lu­ti­nai pra­ra­du­si kan­try­bę. – Apie sa­ve ir sa­vo kar­je­rą te­gal­vo­ji!“ Tai­gi... Vi­są die­ną ji kui­tė­si su sir­gu­liuo­jan­čiais vai­kais, kal­bė­jo te­le­fo­nu su tė­vo „ne­pa­slan­ku­mu“ be­si­skun­džian­čia ma­ma, pa­ti nuo pat ry­to ko­vo­jo su gal­vos skaus­mu ir, ne­pai­sant to, ruo­šė val­gį anks­čiau su­grįž­ti ža­dė­ju­siam Pet­rui. Jie­du bu­vo su­ta­rę, kad Pet­ras pa­žiū­rės ser­gan­čią  Ele­ny­tę, o Ona su Jo­niu­ku ga­lės nu­ei­ti į „Ma­mos ir ma­žy­lio“ gru­pę Šei­mos cen­tre. Min­tis apie iš­ėji­mą iš na­mų jai tei­kė jė­gų iš­tver­ti šią įtemp­tą die­ną, bet štai – Pet­ras ra­mių ra­miau­siai par­ėjo na­mo kaip vi­sa­da, pu­sę aš­tuo­nių.

„Tu kvankš­te­lė­jęs kaip ir ta­vo tė­vas!“ – ne­ga­lė­jo liau­tis Ona. Pet­ro tė­vas pri­klau­so už­mar­šu­mu gar­sė­jan­čiam „aka­de­mi­ko“ ti­pui. „Ko šau­ki? – at­kir­to Pet­ras. – Ga­lė­jai pa­skam­bin­ti užuot ple­pė­ju­si te­le­fo­nu su po­niu­tė­mis! Tu­riu bū­ti už­prog­ra­muo­tas kaip kom­piu­te­ris! O iš ko duo­ną val­gom, jei ne iš ma­no dar­bo?“ Kaip ma­to­me, gin­čas kryps­ta pa­vo­jin­ga lin­kme, ir jei Pet­ro se­ne­lė kai­me, pa­ju­tu­si kaž­ką blo­go anū­kė­lio šei­mo­je, neims kal­bė­ti ro­ži­nio, Pet­ras su Ona ga­li ne­blo­gai ap­si­kul­ti. Ta­čiau va­do­vau­da­mie­si ge­ra te­olo­gi­ja vi­sų pir­ma pa­žiū­rė­ki­me, ką šiuo at­ve­ju pa­tar­tų psi­cho­te­ra­pi­ja: kaip skel­bia kla­si­ki­nė tie­sa, kad įvyk­tų kaž­kas ant­gam­tiš­ko, gam­ta tu­ri bū­ti pa­si­ren­gu­si tai pri­im­ti. Gam­ta šiuo at­ve­ju – tai Pet­ro psi­chi­ka. Ją ty­ri­nė­jan­tis moks­las to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­ta­ria... mąs­ty­ti.

Di­fe­ren­cia­ci­jos laips­nis

Ame­ri­kie­čių „šei­mos sis­te­mų“ psi­cho­te­ra­pi­jos mo­kyk­la šia mįs­lin­ga są­vo­ka api­bū­di­na žmo­gaus ge­bė­ji­mą mąs­ty­ti esant įtemp­tai si­tu­a­ci­jai. Tei­gia­ma, kad kiek­vie­ną žmo­gų ga­li­ma „pa­sta­ty­ti“ ku­rio­je nors di­fe­ren­cia­ci­jos spek­tro vie­to­je: tas, ku­ris nie­ka­da ne­ga­li at­skir­ti sa­vo mąs­ty­mo nuo emo­ci­jų, sto­vė­tų ties nu­li­ne pa­da­la, o vi­sa­da iš­sau­gan­tis ge­bė­ji­mą blai­viai mąs­ty­ti – ties šim­tą­ja. Į šią vie­tą nė vie­nas iš mū­sų, mir­tin­gų­jų, pre­ten­duo­ti ne­ga­li­, bet sto­vė­ti bent jau ant­ro­je ska­lės pu­sė­je – kur nors tarp 50 ir 100 – la­bai pra­var­tu. Ko­dėl? Mū­sų nag­ri­nė­ja­mu at­ve­ju – bent jau dėl to, kad Pet­ro irOnos kon­flik­to ban­ga ne­plūs­te­lė­tų už ne­pa­gei­dau­ja­mos ri­bos. Pa­žiū­rė­ki­me, ką esant to­kiai pa­dė­čiai sa­ko mąs­ty­mas, o ką – emo­ci­jos.

Iš va­ka­ro Pet­ras žmo­nos klau­sė ne­la­bai ati­džiai (per te­le­vi­zi­ją bu­vo tran­sliuo­ja­mos „Žal­gi­rio“ rung­ty­nės), tad su­si­ta­ri­mas, kad jis grįš šeš­tą va­lan­dą, gi­liai ne­įstri­go į vy­riš­kio at­min­tį. Dar­be Pet­ras bu­vo už­si­ė­męs kaip vi­sa­da, ir nors tru­pu­tį po pen­kių jam pra­dė­jo niež­tė­ti au­sį, po­rą­kart ją pa­try­nęs, jis nie­ko ne­pri­si­mi­nė. Kiek tie­sos aud­rin­ga­me Onos prie­kaiš­te, esą Pet­ras yra egois­tas? Aiš­ku, ne vi­sas šim­tas pro­cen­tų: vi­so­kie pra­si­var­džia­vi­mai – tin­gi­nys, ke­rėp­la, po­niu­tė ir pan. – ne tik įžei­džia pa­šne­ko­vą, bet ir nė­ra itin lo­giš­ki, nes per daug api­ben­dri­na. Ona bū­tų bu­vu­si ar­čiau tie­sos, jei bū­tų tu­rė­ju­si kan­try­bės va­do­vau­tis mei­lės nu­si­dė­jė­liui ir ne­apy­kan­tos nuo­dė­mei prin­ci­pu: „Pet­rai, toks el­ge­sys yra egois­tiš­kas!“

Ta­čiau, ki­ta ver­tus, net jei Ona sa­vo prie­kaiš­tus iš­rė­kė ne­te­ku­si kan­try­bės, iš da­lies jie yra tei­sin­gi.  Rung­ty­nes žiū­rin­čiam Pet­rui Sa­bo­nio „kab­lys“ bu­vo svar­bes­nis už Onos no­rus. Ne ką ma­lo­nes­nis Pet­rui ki­tas Onos tei­gi­nys, kad jis toks pat kvankš­te­lė­jęs kaip ir jo tė­vas. Va­di­na­si, ne tik pats Pet­ras, bet ir vi­sa jo gi­mi­nė ne­vy­ku­si! „Is­to­ri­niai“ kal­ti­ni­mai – pa­vyz­džiui, ma­no kai­mas, kla­nas ar ur­vas yra ge­res­nis ne­gu ta­vo – pa­pras­tai pa­šne­ko­vą la­bai žei­džia. Ir Ona vei­kiau­siai tai ži­no... Emo­ci­niu po­žiū­riu šie prie­kaiš­tai tei­gia tai, ką vi­sa­da kal­ba pyk­tis: tu esi blo­gas, be­vil­tiš­kas, nie­ka­da ne­pa­si­tai­sy­si.

Ta­čiau ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos po­žiū­riu – kad ir kaip ne­žmo­niš­ka ši­taip kal­tin­ti žmo­gų – ir šia­me Onos tei­gi­ny­je ga­li bū­ti da­lis tie­sos. Pet­ras iš­ties pa­na­šus į sa­vo tė­vą – net­gi iš­ore. Šis, pa­vyz­džiui, ga­li taip įdė­miai skai­ty­ti kny­gą oro uos­te, kad lėk­tu­vui iš­skren­dant jo są­mo­nės ne­pa­sie­kia net per gar­sia­kal­bius skel­bia­mas jo var­das. Ge­ne­ti­ka...

Gal­vo­ti, o ne pa­si­duo­ti emo­ci­joms

Su­vok­ti šią tie­sos da­lį bū­tent pro­tu Pet­rą ir mo­ky­tų „šei­mos sis­te­mų“ me­to­du dir­ban­tis psi­cho­te­ra­peu­tas. Be abe­jo, kal­ti­na­mam žmo­gui ky­la pa­gun­da per­si­im­ti emo­ci­jų „lo­gi­ka“: iš­gir­dus tei­gi­nį, kad esi šim­tu pro­cen­tų – ką ten, šim­tu – vi­sais dviem! – blo­gas, no­ri­si at­sa­ky­ti ly­giai tuo pa­čiu.

Emo­ci­nis įkarš­tis, kaip ir pa­są­mo­nė, re­a­ly­bę da­li­ja į dvi ly­gias da­lis: la­bai ge­rą ir la­bai blo­gą. Ta­čiau iš tik­rų­jų nei ne­ati­du­sis Pet­ras, nei įnir­šu­si Ona nė­ra to­kie blo­gi. Mąs­tant su­vok­ti žmo­nos žo­džiai Pet­rui sa­ky­tų maž­daug štai ką: „Iš­ties aš jos va­kar klau­siau­si ne­ati­džiai, ir tai ne­bu­vo la­bai drau­giš­ka“. Jis dar ga­li pa­gal­vo­ti: „Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad esu dviem šim­tais pro­cen­tų egois­tas, o ka­dan­gi toks ne­su, nė­ra rei­ka­lo tai įro­di­nė­ti. Ona at­ro­do la­bai su­py­ku­si ir nu­si­vy­lu­si, kad pra­ra­do ga­li­my­bę pa­ben­drau­ti su drau­gė­mis po to­kios sun­kios sa­vai­tės“. „At­leisk, aš tik­rai va­kar ne­ati­džiai ta­vęs klau­siau­si, – sa­ko Pet­ras. – Vai­kai sir­go, tu bu­vai per­var­gu­si, ga­lė­jau ir ne­žiū­rė­ti to krep­ši­nio“.

Na, sa­ky­si­te jūs, koks dva­sios mil­ži­nas tas Pet­ras! At­ras­ki­te to­kį, ku­ris ši­taip žmo­nos ko­čio­ja­mas dar ir at­si­pra­šy­tų... Ta­čiau iš tik­rų­jų nie­ko fan­tas­tiš­ko čia nė­ra, at­virkš­čiai: Pet­ras šiuo at­ve­ju el­gia­si la­bai ra­cio­na­liai, jis tie­siog gal­vo­ja, o ne pa­si­duo­da emo­ci­joms. Vyras ga­li pa­gal­vo­ti net apie sa­vo gi­mi­nės trū­ku­mus. Gry­na tie­sa, kad Pet­ro tė­tis yra ne­pa­pras­tai iš­si­blaš­kęs, o ir pats jis tu­ri pa­na­šių bruo­žų.

Ta­čiau nors iš­si­blaš­ky­mą vi­suo­me­nė pa­pras­tai pa­šie­pia, Pet­ras su­pran­ta, kad šį bruo­žą tu­rin­tys žmo­nės daž­nai pa­si­žy­mi ir tam tik­ro­mis ver­tin­go­mis as­me­ni­nė­mis sa­vy­bė­mis: sub­ti­les­ne pa­jau­ta, gi­les­ne pa­ga­va, me­niš­ku­mu. Pro­fe­so­rius ar me­ni­nin­kas daž­nai yra tru­pu­tį ati­trū­kę nuo že­mės. Nors daž­nai to­kie žmo­nės at­ro­do kiek ko­miš­kai, iš es­mės tai yra kai­na, ku­rią jiems rei­kia mo­kė­ti už vai­sius, ski­na­mus nuo pa­dan­gė­je obuo­lius mez­gan­čio me­džio. Vai­siai ge­ri, vi­siems įdo­mūs ir daug kam nau­din­gi, bet jei toks žmo­gus vi­sa­da žiū­rė­tų sau po ko­jo­mis, tai ten, aukš­čiau, nie­ko ir ne­pa­ma­ty­tų.

Kai grai­kų fi­lo­so­fas Ta­lis ei­da­mas nak­tį už­si­žiū­rė­jo į žvaigž­des ir įkri­to į šu­li­nį, vi­si iš jo juo­kė­si, bet ne­su­pra­to, kad fi­lo­so­fas ga­lė­tų im­tis vy­nuo­gy­nų ver­slo kaip ir ki­ti, bet tie­siog to ne­no­ri. Ki­ta ver­tus, iš­si­blaš­ky­mas pats sa­vai­me nė­ra ge­ras da­ly­kas, ypač to­dėl, kad dėl jo ken­čia ne tik pats „me­ni­nin­kas“, bet ir ap­lin­ki­niai.

Tad Pet­ras, nors ir ne­si­jau­čia esąs vi­siš­kas ne­vy­kė­lis ir sa­vo gi­mi­nės to­kia ne­lai­ko, po­lin­kiu „kvankš­te­lė­ti“ ne­si­di­džiuo­ja ir ma­no, kad su juo rei­kė­tų pa­ko­vo­ti. Žo­džiu, Onos ba­ra­mas, jis at­ski­ria grū­dus nuo pe­lų, tie­są nuo emo­ci­jų, ne­si­jau­čia la­bai ma­lo­niai, kaip ir kiek­vie­nas į to­kias ap­lin­ky­bes pa­te­kęs žmo­gus, bet su­pran­ta įvai­rius pro­ble­mos as­pek­tus ir svars­to, kaip vis­ką iš­spręs­ti. Pet­ras yra pro­tin­gas!

Kaip pa­siek­ti to­kią mąs­ty­mo ne­pri­klau­so­my­bę

Nors toks Pet­ro su­ge­bė­ji­mas at­skir­ti mąs­ty­mą nuo emo­ci­jų, pa­sak šei­mos sis­te­mų te­ra­pi­jos, ati­tin­ka aukš­tą as­me­ny­bės di­fe­ren­cia­ci­jos laips­nį, skai­ty­to­jai tik­riau­siai pa­ste­bė­jo, kad ši psi­cho­lo­gi­ja la­bai įtar­ti­nai pa­na­ši į el­ge­sio, api­bū­di­na­mo „krikš­čio­niš­ka do­ry­be“, ap­ra­šy­mą. Vie­na ver­tus, tai nėra nuos­ta­bu: kaip pri­pa­žįs­ta pa­tys psi­cho­lo­gi­jos kla­si­kai, psi­cho­te­ra­pi­jos tiks­las – iš­mo­ky­ti žmo­gų my­lė­ti.

Ki­ta ver­tus, krikš­čio­ny­bės ir psi­cho­lo­gi­jos prie­mo­nės, nau­do­ja­mos šiam gra­žiam tiks­lui pa­siek­ti, yra ga­na (nors ir ne vi­siš­kai) skir­tin­gos. Iš­mok­ti taip ob­jek­ty­viai mąs­ty­ti aud­rin­gų emo­ci­jų fo­ne Pet­ras ga­lė­tų tik po ke­le­rių in­ten­sy­vaus psi­cho­te­ra­pi­nio dar­bo me­tų, per ku­riuos jis po tru­pu­tį ug­dy­tų su­ge­bė­ji­mą vi­sa­da iš­lai­ky­ti blai­vią min­tį. Ta­čiau ir il­gai trun­kan­čios kon­sul­ta­ci­jos ne­už­tik­ri­na sėk­mės. Vi­sų pir­ma, jam pa­de­dan­tis spe­cia­lis­tas tu­ri bū­ti pats iš­siug­dęs su­ge­bė­ji­mą ne­ša­liš­kai ir sa­vi­kri­tiškai klau­sy­tis aud­rin­gų sa­vo žmo­nos kal­bų.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad fi­lo­so­fas Sok­ra­tas, ku­riam žmo­na po pik­tų žo­džių vir­ti­nės ant pli­kės už­pil­da­vo pa­maz­gų ki­bi­rą, ra­miai pa­sa­ky­da­vo, kad to ir rei­kė­jo ti­kė­tis, nes po per­kū­ni­jos vi­sa­da pra­plium­pa lie­tus... An­tra, jei Pet­ras ir at­ras­tų to­kį kon­sul­tan­tą, už il­ga­lai­kes kon­sul­ta­ci­jas rei­kė­tų ne­ma­žai su­mo­kė­ti. O tre­čia, toks sa­vęs ug­dy­mas yra kruopš­čiai išstu­di­juo­ta bei ap­rašyta ka­ta­li­kiško­sios tra­di­ci­jos da­lis, ku­ri pa­tei­kia­ma be jo­kio už­mo­kes­čio. Tad žvilg­te­lė­ki­me, ko­dėl ti­kė­ji­mo prak­ti­ka, kal­bant psi­cho­lo­gi­jos ter­mi­nais, yra ga­lin­ga prie­mo­nė mo­kan­tis mąs­ty­ti.

Ant­gam­ti­nė pa­gal­ba

Kaip jau esa­me mi­nė­ję anks­čiau, su­dė­tin­giau­sia vi­sų psi­cho­lo­gi­nių tech­ni­kų  vie­ta – žmo­gaus no­ras jas tai­ky­ti. Ga­li­ma la­bai ge­rai ži­no­ti, ko­dėl iš­min­tin­ga elg­tis vie­naip ar ki­taip, ko­dėl nau­din­ga mąs­ty­ti, o ne emo­ciš­kai re­a­guo­ti, iš ko­kių pa­są­mo­nės gel­mių ky­la ne­su­ge­bė­ji­mas iš­klau­sy­ti kri­ti­ką, bet įgy­ven­din­ti vi­sus šiuos pro­tin­gus prin­ci­pus la­bai daž­nai sun­ku vien dėl to, kad į pyk­tį tie­siog no­ri­si at­sa­ky­ti pyk­čiu.

Taip smar­kiai Onos ba­ra­mo Pet­ro emo­ci­jos lin­ku­sios už­si­plieks­ti lyg deg­tu­kų dė­žu­tė. Tad la­bai rim­tai ga­li­ma pa­klaus­ti, kas la­biau pa­dė­tų nuo to su­si­lai­ky­ti – psi­cho­lo­gi­ja ar ti­kė­ji­mas? Ge­ros abi prie­mo­nės, bet, re­gis, ir iš pa­čių psi­cho­lo­gų as­me­ni­nio pa­ty­ri­mo aki­vaiz­du, kad žmo­gus be Die­vo pa­gal­bos es­ti sil­pnas. Ki­ta ver­tus, kiek daug žmo­nių yra pa­ty­rę to­kį po­jū­čiais ne­ap­čiuo­pia­mą, bet re­a­lų Die­vo po­vei­kį! „Vieš­pa­tie, pa­dėk man ne­su­pyk­ti ant Onos!“ – to­kią ne­ma­lo­nią mi­nu­tę min­ty­se mel­džia­si Pet­ras.

Jo­kia ra­my­bės ban­ga iš dan­gaus ant jo ne­nu­si­lei­džia, jo­kių vi­zi­jų jis ne­pa­ma­to, vy­ras te­be­ko­vo­ja su pa­gun­da Onai at­suk­ti ne ki­tą skruos­tą, o nu­ga­rą. Ta­čiau vis dėl­to jis kaž­kaip ne­su­pyks­ta, ne­at­sa­ko tuo pa­čiu ir iš­si­lai­ko. Kaip sa­kė šv. Au­gus­ti­nas, ma­lo­nė ne­pa­da­ro do­ry­bės leng­ves­nės – ši tik tam­pa įma­no­ma.

Ir štai da­bar Pet­ras ga­li mąs­ty­ti. Vi­si mes pro­tin­gi, bet pir­ma rei­kia ne­pa­skęs­ti emo­ci­jų jū­ro­je. Iš­klau­sęs vi­sus šiuos ra­cio­na­lius ar­gu­men­tus – kad jis iš­ties va­kar bu­vo ne­ati­dus, kad jau ne pir­mą kar­tą taip pa­si­el­gia, kad iš tik­rų­jų tru­pu­tį per daug „aka­de­miš­kas“, kad jam de­rė­tų šiuos sa­vo bruo­žus ap­šli­fuo­ti – ne­ša­liš­kai mąs­ty­ti Pet­ras su­ge­bės tik ta­da, kai ne­su­sier­zins.

Są­ži­nės ty­ri­mas

Jei Pet­ras apie tai ne­ži­no, tu­rė­tų pa­si­klaus­ti sa­vo bo­bu­tės. Taip jau iš­ėjo, kad mes, šiuo­lai­ki­niai in­te­li­gen­tai, ne­re­tai dau­giau ži­no­me, kaip bu­dis­tiš­kai žiū­rė­ti į vie­ną taš­ką sie­no­je (ar­ba ant sa­vo no­sies ga­lo), bet tik­rai per­kei­čian­čių mū­sų gy­ve­ni­mą, per am­žius pa­tik­rin­tų dva­sin­gu­mo me­to­dų ne­ži­no­me. Bent de­šimt va­ka­ro mi­nu­čių, skir­tų pra­ėju­siai die­nai ap­žvelg­ti, Pet­rui su­teik­tų dau­giau lais­vės nei bet koks tei­gia­mų „vib­ra­ci­jų“ ieš­ko­ji­mas. „Koks aš bu­vau, kaip my­lė­jau žmo­ną ir vai­kus, ką blo­go ir ką ge­ro pa­da­riau?“ Krikš­čio­niš­ka­sis žmo­gaus su­pra­ti­mas yra be ga­lo re­a­lis­tiš­kas: be pa­gra­ži­ni­mų ir be puo­li­mo į ne­vil­tį (pa­mes­ti vil­tį – nuo­dė­mė).

Vie­nas gi­liai ti­kin­tis ka­ta­li­kas, paty­ręs ame­ri­kie­čių psi­cho­te­ra­peu­tas, šių ei­lu­čių au­to­riaus kar­tą yra pa­klau­sęs: „Kaip ga­lė­tum pa­kenk­ti žmo­nėms per at­ei­nan­čius pen­ke­rius me­tus?“ Ne­la­bai man­da­gus klau­si­mas, bet la­bai tik­ro­viš­kas... „Ką blo­go ry­toj ga­lė­čiau pa­da­ry­ti sa­vo šei­mai? – ga­lė­tų pa­klaus­ti ir mū­sų pa­sa­ko­ji­mų he­ro­jus Pet­ras. – Ga­liu bū­ti iš­di­dus su uoš­ve, ne­kan­trus su Jo­niu­ku, ne­ati­dus Onai“. Įvar­dy­ta pro­ble­ma pra­ran­da bent pu­sę sa­vo dy­džio, o ypač ta­da, kai to­kia dva­sios tre­ni­ruo­tė at­lie­ka­ma sis­te­min­gai. Ko ge­ro, ak­ty­viai vi­di­nį dar­bą dir­ban­čio žmo­gaus net ir mal­dos skam­ba „gar­siau“ – gal iš tik­rų­jų ko­kią ra­my­bės ban­gą, jei bus jos pra­šęs, su lai­ku ims jaus­ti ir Pet­ras... Ant­gam­ti­nei ma­lo­nei įvyk­ti rei­ka­lin­ga, kad gam­ta bū­tų jai pa­si­ren­gu­si.

Ta­čiau ir šia­me, na­tū­ra­lia­me lyg­me­ny­je kas­dien sa­vo as­me­ny­bės „smag­ra­čius“ tik­ri­nan­čiam Pet­rui nė­ra jo­kia nau­jie­na, kad vie­na jis pa­da­ro ge­rai, o at­lik­da­mas ki­ta – su­klum­pa. Va­di­na­si, ir žmo­nos ar kie­no ki­to kri­ti­ka per­ne­lyg ne­šo­ki­ruo­ja. Ti­kė­si­te ar ne, Pet­ras net­gi ga­li bū­ti dė­kin­gas jį kri­ti­ka­vu­siam žmo­gui – už tai, kad pa­dė­jo pa­ma­ty­ti ko­kį nors ne­la­bai ma­to­mą as­me­ny­bės kam­pą. Pet­ras gal­vo­ja, o ne puo­la gin­čy­tis.