Kokios galimybės Lietuvoje studentui susirasti tokį darbą, kad atlyginimo užtektų sumokėti už būstą, nusipirkti maisto, papramogauti ir dar dalį pinigų pasidėti ateičiai? Tvirto atsakymo neturiu, bet kažkodėl atrodo, kad nelabai didelės. Vis dėlto aimanuoti, kad viskas pas mus negerai, nesinori. Todėl – truputis matematikos.
Didžioji laiko dalis – laisvalaikis
Šią vasarą praleidau JAV, Masačiusetso valstijos kurorte, esančiame Keip Kodo (Cape cod) iškyšulyje, pagal „Work and Travel USA“ programą. Kiekvienos dienos įspūdžius fiksavau internetiniame dienoraštyje, jame esančiais duomenimis ir pasinaudosiu. JAV buvau 98 paras arba 2352 valandas. Jeigu atmestume laiką, skirtą miegui, (maždaug – 8 valandas per parą) pramiegojau 784 valandas arba 33 paras. Laisvas laikas, neskaičiuojant darbo ir miego – 51 para, be to, nemaža tikimybė, jog po aštuonias valandas per parą nemiegojau, todėl prie laisvo laiko galima pridėti papildomų valandų. Darbui laiko liko mažiausiai – apytiksliai dirbdama praleidau 339 valandas, t.y., 14 parų arba 42 standartines aštuonių valandų trukmės darbo dienas.
Viską pavertus procentais, paaiškėjo, jog 33 proc. JAV praleisto laiko pramiegojau, 53 proc. – atostogavau ir 14 proc. – dirbau. Už 339 darbo valandas gautų pinigų užteko visam pragyvenimui vasarą – būsto nuomai, maistui (ne tik patiems pigiausiems produktams), pramogoms (kinui, išvykoms ir t.t.), įvairiems niekams, taip pat atsipirko mokestis už programą ir lėktuvo bilietai. Tiesa, nuomojausi ne atskirą butą, bet kambarį name, kuriame gyveno dar 24 studentai, su bendra svetaine, vonia ir virtuve, o kambarį dalinausi su dviem merginomis. Be to, dėl laiko trūkumo, kelionės po JAV apsiribojo Keip Kodo ištyrinėjimu, Niujorku bei dar keliomis vietomis rytinėje pakrantėje.
Amerikietiško darbo ypatumai
Kokios buvo darbo valandos? Dirbau šešiose vietose. Pagrindinis darbas, pareigos - busser, restorane nurinkinėjau indus, valiau staliukus, juos paruošiau naujiems klientams. Dirbdavau 4–6 valandas per vakarą, sezono metu dažniausiai keturis kartus per savaitę. Daug lakstymo po visą restoraną, jeigu vakaras būdavo busy (užimtas – angl.). Daug laiko tempimo ir vaidinimo, jog dirbi, jei klientų būdavo nedaug. Gal dėl lietuviško uolumo staliuką vis tiek sutvarkydavau kaip galima greičiau, net jei tai nebuvo būtina, kai tuo metu amerikietis kolega vos vilkdavo koją už kojos.
Darbas, žinoma, fizinis ir protinių pastangų nereikalaujantis. Galvą reikdavo pasukti, nebent jeigu klientas sumaišydavo su padavėja ir apipildavo klausimais ir prašymais. Didžiausia protine mankšta tapo šešiolikmečio amerikiečio bendradarbio užduodamos loginės mįslės, kurias ne visada pavykdavo išnarplioti. Jis jau per pirmą mūsų pokalbį gana tiksliai apibūdino Lietuvos vietą žemėlapyje, restorane dirbo jau trečią vasarą ir busserio darbą vadino užknisančiu, nuobodžiu, vienintelė priežastis dirbti – jo akimis, palyginti neblogas užmokestis už nieko neveikimą. Džeikas (toks vaikino vardas) uždirbtus pinigus dėjo į banką, kad baigęs mokyklą galėtų panaudoti juos siekdamas komiko karjeros ir pagaliau veikti tai, kas jam tikrai įdomu.
Nuobodžiausias darbas – viešbutyje
Rytais šeimoje prižiūrėjau tris vaikus, kas antrą rytą apie keturias valandas darbo dienomis. Prisiminiau, kaip statyti įvairiausias smėlio pilis paplūdimyje, spalvinti, pinti plaukus, išmokau naudotis amerikietiška skalbimo ir džiovinimo mašina bei pamačiau, jog amerikiečių vaikų kaprizai nelabai skiriasi nuo lietuvių. Taip pat kartais dirbdavau kambarine viešbutyje ir tvarkydavau kotedžus. Šituose darbuose svarbiausia – atskirti paklodžių ir antklodžių rūšis, dydžius, spalvas, žinoti, kiek centimetrų atlenkti antklodę ir kaip suguldyti pagalves. Darbas viešbutyje – nuobodžiausias iš visų, nes po kelių bandymų viską galėjau padaryti beveik užsimerkusi. Be to, kambarius tvarkydavau viena, todėl didžiąją laiko dalį nebūdavo netgi su kuo pasikalbėti. Kotedžuose darbavomės su amerikiete – laiką praskaidrindavo plepėjimas apie jos problemas su vaikinu ar tiesiog lengvi juokeliai apie darbdavius. Kaip ir kituose darbuose – nemažai lakstymo pirmyn atgal ir aukštyn žemyn beveik neprisėdant.
Dirbau ir du vienkartinius darbus – vienas jų, privačiame paplūdimyje. Dvi valandas praleidau grėbdama jūros dumblius, kitas dvi – sėdėdama po skėčiu ant kėdės ir stebėdama, kad paplūdimy įsikurtų tik tie žmonės, kurie įrašyti man duotame sąraše. Paskutinis užsiėmimas – vienos amerikietės namo sutvarkymas kuopiant ir valant
kiekvieną kampą.
Ar verta?
Grįžusi sulaukiau klausimų – ar buvo verta vasarą praleisti JAV? Atsakydavau: verta. Kartu name gyvenę studentai iš Moldovos pasiliko ilgesniam laikui – vieni legaliai, kiti ne, kad užsidirbtų pakankamai pinigų ir grįžę namo įgyvendintų verslo ar kitus planus. Visi dvylika lietuvių grįžome namo. Girdžiu, kaip visi iki vieno po vasaros užsienyje grįžę draugai kartoja, kad išvažiuoti buvo verta. Tam, kad šluostytum staliukus užsienyje, reikia fizinių pastangų, bet jėgas nesunkiai atgauni per laisvas dienas. Niekam aukštojo mokslo diplomas neįdomus, patirties taip pat nereikalauja. Ir atlyginimo užtenka normaliam gyvenimui, ir žmonės gatvėje šypsosi, ir saulė dažniau šviečia, o vasara trunka ilgiau nei pas mus. Be to, gauni įspūdžių, patirties, pažinčių. Galbūt būtent dėl įspūdžių sugrįšiu dar vienai vasarai.
Trijų mėnesių man pakako, kad patvirtinčiau ar sulaužyčiau turėtus įvairius stereotipus apie amerikietišką svajonę. Žinoma, atostogauti smagu ir išvažiuoti buvo gaila. Tačiau vis dėlto suveikė sveiko proto, patriotiškumo ar tiesiog naivumo jausmas (vadinkite, kaip norite), kad laikas po atostogų sugrįžti į universitetą – dėl žinių, ne tik bakalauro diplomo. Ir save realizuoti čia, Lietuvoje. Gal, kai viską pasiekti paprasta ir lengva kiekvienam, nebelieka azarto stengtis?
