Iki tol Vilniaus pedagoginį universitetą baigusi moteris darbavosi kelionių agentūroje, Sveikatos apsaugos ministerijoje, bet jai niekada neteko dirbti pedagoginio darbo. Vis dėlto viduje visada kirbėjo mintis padirbėti su vaikais.
Proga pasitaikė, kai sūnaus mokykloje Renata pamatė skelbimą – reikalingas mokytojo padėjėjas dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. „Pamaniau, kad tai – puiki galimybė išbandyti save. Pasikalbėjau su mokyklos vadovybe, paklausinėjau, koks tai darbas, ar tikčiau. Tad nuo praėjusių metų spalio padedu autizmo spektro sutrikimą turinčiam pirmokėliui“, – pasakoja pašnekovė.
Padeda patirtis
Klasėje, kurioje dirba Renata, yra ir daugiau specialiųjų poreikių turinčių vaikų – prireikus ji pagelbsti ir jiems, bet didžiąją laiko dalį mokytojo padėjėja skiria autistiškam vaikui. „Tai, kad turiu pedagoginį išsilavinimą, be abejo, teigiamas dalykas, – sako moteris. – Vis dėlto manau, kad daugiausia patirties suteikia gyvenimas. Viena užauginau sūnų, visada skyriau jam daug dėmesio, padėdavau ruošti pamokas. Be to, lengvai randu bendrą kalbą su giminaičių, draugų vaikais – bendravimo su jais patirtis praverčia kur kas labiau nei pedagoginio universiteto diplomas.“
Pasak pašnekovės, darbas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais – labai specifinis, jį galėtų dirbti ne kiekvienas pedagoginį išsilavinimą turintis žmogus. Pradėjusi dirbti Renata ieškojo informacijos, specialiosios literatūros apie autizmo sutrikimą, jai labai padėjo klasės mokytojos patarimai. Vis dėlto ir čia labiausiai gelbsti patirtis. „Autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai labai skirtingi, dviejų vienodų nerasi. Tik iš arčiau susipažinusi su savo globotiniu ėmiau suprasti, ko jam labiausiai reikia, kuo jį užimti, kaip prie jo prieiti, kaip paklausti, kaip sudominti užduotimi“, – sako moteris pripažindama, kad jai tenka pasitelkti ne tik žinias, bet ir išmonę.
Berniukui, su kuriuo dirba Renata, sunku susikaupti, klausytis mokytojos ar kitų vaikų skaitomo teksto – jis blaškosi, nori šokinėti. Vaikui labai patinka tą patį tekstą klausyti per išmaniąją lentą. Matematikos pamokose Renata skaičiuoti pasitelkia įvairius daiktus, pavyzdžiui, kaštonus, geometrines figūrėles. Kai užduotis įdomi, ją atlikti lengviau ir paprasčiau.
Didesnės išmokos
Didesnis paslaugų ir pagalbos prieinamumas
Nežinau, man tai neaktualu
Svarbu sudaryti vaikams tinkamas sąlygas
Autistiški vaikai mėgsta ramybę, sunkiai ištveria dieną tarp kitų vaikų, greičiau pavargsta, jiems reikia vietos, kur galėtų pabūti tyloje, pailsėti. Tam mokytojos iniciatyva klasėje įrengtas skaitymo kampelis, kur yra daug įvairių knygučių. Jas, kaip ir pagalvėles kiekvienam vaikui atsisėsti, atnešė tėveliai. Kampelyje yra ir minkštas garsą sugeriantis kilimėlis, ant kurio autizmo sutrikimą turintis berniukas labai mėgsta šokinėti. Atsisėdęs nuošalyje, jis pavarto knygelę, pasižiūri paveikslėlius. Labiausiai vaikas mėgsta vaikiškas enciklopedijas. Taip mokinukas nusiramina, susikaupia ir gali grįžti dirbti kartu su klasės draugais.
Pasak Renatos, šį kampelį labai pamėgo visi pirmokėliai: „Mano manymu, tai – puiki išeitis tiek pedagogams, tiek specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Tokiai vietai įrengti nereikia didelių investicijų, o nauda – didžiulė.“
Mokytojo padėjėja džiaugiasi, kad tiek klasės draugai, tiek jų tėveliai gražiai priima specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Prie to nemažai prisidėjo ir pedagogės. „Niekada neslėpėme nuo pirmokėlių, kad klasėje yra ir kitokių mokinių. Rodėme jiems filmukus apie autizmo spektro sutrikimą, vaikai labai įdėmiai žiūrėjo, klausė. Galbūt todėl klasėje nėra užgauliojimų, niekas nesistebi, nerodo pirštais, kai kitoks vaikas dažniau eina ilsėtis ar elgiasi kitaip“, – pasakoja Renata.
Klasės draugų tėvai taip pat neprotestuoja prieš specialiųjų poreikių turinčius vaikus, į buvimą kartu žiūri supratingai. Didžioji dalis tėvelių noriai bendrauja su pedagogais, lankosi mokykloje, drauge sprendžia kilusias problemas.
Bendradarbiauja su mokytoja
Renata įsitikinusi: tam, kad pagalba vaikui būtų efektyvi, jai svarbu bendradarbiauti su klasės mokytoja – jų abiejų reikalavimai, darbo metodai turi sutapti. Kartu su mokytoja juodvi aptaria, kokias užduotis skirs vaikui, kokios pagalbos jam gali prireikti. „Visą pamoką būnu šalia berniuko. Kartu klausomės, ką pasakoja mokytoja visai klasei, atsakau į jam kilusius klausimus, patikslinu, paaiškinu, jei ko nesuprato. Stengiuosi tai daryti kuo vaizdžiau, pasitelkdama įvairias priemones. Specialiųjų poreikių turintiems vaikams mokytis sunkiau, jiems reikia daugiau dėmesio“, – aiškina pašnekovė.
Be to, mokytojo padėjėjas, dirbdamas su vienu vaiku, turi kuo mažiau trukdyti kitiems mokiniams. Renata sako visada besistengianti užduotis berniukui paaiškinti suprantamai, bet ne pernelyg garsiai: būtina rasti aukso viduriuką tarp tinkamos pagalbos specialiųjų poreikių turinčiam vaikui ir ramios aplinkos visiems mokiniams.
Pasak pašnekovės, jos darbe labai svarbu ne tik atidumas ir kantrybė – būtina laiku reaguoti į konfliktines situacijas, žinoti, kaip nuraminti vaiką, kada tarti griežtesnį žodį. Klasės taisyklių laikytis privalu visiems pirmokėliams: „Niekas nepatikėtų, jei savo darbą nupieščiau vien tik žydromis ar rožinėmis spalvomis. Kaip ir kitose mokyklose, pas mus būna visko: vaikai susipyksta, susibara, pasistumdo ar net susipeša. Vis dėlto viską stengiamės išsiaiškinti draugiškai, vieni kitų atsiprašome, paduodame ranką, susitaikome.“
Patenkinta prasmingu darbu
Renata nuoširdžiai džiaugiasi, kad berniukas, kuriam padeda mokytis, prie jos labai prisirišo. „Pratybų sąsiuvinyje reikėjo įrašyti geriausios draugės ar draugo vardą. Kai berniukui paaiškinau užduotį, jis nedvejodamas atsakė: „Taigi žinoma, kad tu.“ Tokie momentai labai sušildo širdį“, – šypsosi pašnekovė.
Mokytojo padėjėja patenkinta, kad jos padedamas pirmokėlis tobulėja, vis geriau supranta užduotis, pramoko skaityti, skaičiuoti. Be to, ima suvokti, kad gali padėti kitiems. „Labai svarbu, kad vaikai išmoktų būti kartu kuo ankstyvesniame amžiuje, kai dar yra atviri, geranoriški, viską priima natūraliai. Būtina, kad teigiamą nuomonę apie kitokius vaikus formuotų ir tėvai namuose. Visada to jų prašome“, – sako mokytojo padėjėja.
Renata paneigia visuomenėje gajų stereotipą, kad autistiški vaikai būna nejautrūs, jiems nerūpi kitų žmonių emocijos: „Pamačiau, jog yra kitaip. Kai susirgau, mano vaikutis labai išgyveno, laukė, kada grįšiu. Visada pasako, kad pasiilgs, net prašo, kad kartu leistume ir laisvalaikį, kad kur nors kartu nueitume.“
Anot pašnekovės, nors dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais nėra lengva, mokytojo padėjėjo darbas – labai prasmingas. „Jei į mokyklą ateisi tik atbūti, kentėsi pats, kentės vaikai. Šiam darbui būtinas pašaukimas. Dalis atlygio už įdėtas pastangas – iš vaikų gaunamos teigiamos emocijos, prisirišimas. Nuovargis, prasta nuotaika, bloga savijauta pradingsta, kai mokinukas prieina, apkabina, dovanoja savo nupieštą atviruką su gražiais palinkėjimais. Dirbdamas kitus darbus tiek daug grįžtamojo ryšio nesulauksi“, – pabrėžia Renata.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
