Mokslininkai 6 mėnesius stebėjo žiemos miegu įmigusius lokius ir pateikė netikėtų išvadų. Skirtingai nei daugelio žiemojančių žinduolių, lokių kūno temperatūra žiemojant beveik nekrinta, tačiau gerokai sulėtėja jų medžiagų apykaita. Stebina ir tai, kad keletą mėnesių išmiegojusių lokių raumenys ir kaulai išlieka tokie pat tvirti, kaip ir prieš žiemos miegą.
Aliaskoje (JAV) atliktų stebėjimų metu penkios juodosios meškos (trys patinai ir dvi patelės) miegojo specialiuose mediniuose garduose visą žiemą. Gardai buvo stebimi vaizdo kameromis, garso įrašymo aparatūra ir prietaisais, sekančiais ore esančio deguonies kiekį. Miegantys galiūnai ir galiūnės buvo nusegioti jutikliais, matuojančiais kūno temperatūrą, širdies dūžių skaičių ir intensyvumą bei raumenų tonusą.
Nors daugelio žiemojančių žinduolių kūno temperatūra smarkiai nukrinta, stebėjimo metu paaiškėjo, kad įmigusių lokių temperatūra beveik nekrito. Tiesa, dienos metu kartojosi tam tikri temperatūriniai ciklai, kai lokių temperatūra nukrisdavo iki +30ºC. Tada gyvūnai pradėdavo drebėti, ir temperatūra sugrįždavo į beveik normalų lygį (+36ºC).
Lokių kūno temperatūra miegant žiemos miegu išliko gana aukšta. Užtat jų medžiagų apykaitos (metabolizmo) procesai smarkiai sulėtėjo. Lyginant su vasaros laikotarpiu, net 75 proc. sumažėjo ore esančio deguonies suvartojimas, o širdies dūžių skaičius nukrito nuo 55 iki 14 per minutę.
„Lokiai yra tikri „metabolizmo unikumai“, - susižavėjimo neslėpė vienas iš tyrėjų. – Žiemodami jie neėda, negeria ir nesituština šešis ar net septynis mėnesius!“
Dar vienas mokslininkus nustebinęs atradimas – lokiai iš žiemos miego bunda labai lėtai. Mokslininkai tikėjosi, kad lokių metabolizmo procesai normalizuojasi išsyk, vos prabudus, tačiau paaiškėjo, kad normali medžiagų apykaita sugrįžta per dvi ar tris savaites.
Žiemodamos meškos taip pat geba išlaikyti raumenų masę ir kaulų tvirtumą.
