Eina ketvirti metai, kai Raseinių rajono, Ariogalos miestelio gyventoja, logopedė Reda Lukoševičienė (46) gali džiaugtis įveiktu paveldėtu trečios stadijos žarnyno vėžiu.
Tam, kad šiuo metu moteris gyventų ramų ir beskausmį gyvenimą, teko praeiti ne vieną sunkų etapą. Sunkiausias ir labiausiai lemtingas etapas buvo tuomet, kai Redai teko vis varstyti šeimos gydytojos duris ir įtikinti, kad gyvenimas nuolatiniuose skausmuose – nebeįmanomas.
„Mano ligos simptomai buvo vadovėliniai, kurie būdingi šiai ligai. Visuomet prisiminsiu klausimą, kurį teko išgirsti jau tuomet, kai atvykau gydytis į klinikas. Chirurgas manęs tiesiai šviesiai paklausė, kur buvau anksčiau, nes jis negali nesipiktinti tuo, kad suprasdama savo kūno pokyčius, viduriuodama tris mėnesius iš eilės negalėjau pastebėti savo simptomų ir kreiptis pagalbos. Klausė, kodėl nesikreipiau, negi nesupratau, kas vyksta ir nusigyvenau iki to, kad turiu trečios stadijos žarnyno vėžį“, – pradeda pasakoti Reda Lukoševičienė.
Aukštesnės distancijos medicinos specialistai negalėjo atsistebėti tuo, kad net ir jaučiant visus simptomus niekas laiku neskubėjo padėti moteriai ir dėl tokio apleidimo vėžys tapo pavojingai uždelstas. Reda pasakoja, kad tokie chirurgo klausimai kėlė gėdą, nes niekaip negalėjo atsakyti, kur buvo tuo metu.
„Man sakė, kad liga vystėsi ne mėnesį ir ne du. Aš visuomet turėjau tą didelį gėdos jausmą tiek gydytojams, tiek apskritai kitiems neįkyrėti, nesiskųsti. Jeigu pasakė vieną kartą ne, tai ne. Neturėjau atkaklumo lipti per galvą, šaukti, rėkti ir sakyti, kad man yra blogai.
Tuo metu negalėjau gydytojui atsakyti, kur aš buvau. Tačiau, mano vyresnioji dukra, kuri mane visur lydėjo, atsakė: „Jeigu mama pasakė, kad skauda, reiškia jai skauda. Ji visą tą laiką laukė siuntimo pas jus, nes ir pats žinote, kad į aukštesnio lygio įstaigą prisibelsti be jo neįmanoma.“ Todėl tas kelias ir tapo uždelstas, nes nelipau savo buvusiai šeimos gydytojai ant galvos“, – atsidūsta moteris.
Nesulaukusi pagalbos pradėjo gydytis savarankiškai
Ariogaloje gyvenanti R. Lukoševičienė tikina, kad niekada nebūtų pagalvojusi, jog visi simptomai, kuriuos jautė, diagnozuos itin sunkią ligą. Reda manė, kad blogiausiu atveju gydytojai ras žarnyno bakteriją arba bus sutrikusi tiesiosios žarnos veikla:
„Simptomai man ryškėjo vis pamažu. Tiek eidama pirkti vaistų, tiek vis kartodama gydytojai sakydavau, kad mano pilvas nenormaliai išsipūtęs, tuštindavausi taip dažnai, kad tekdavo skubėti į tualetą kas valandą, naktį irgi po kelis kartus. Gydytoja į tai sureaguodavo taip, kad neva pasidariau pernelyg jautri, sakydavo, kad pagerčiau raminamųjų.“
Anot Redos, buvusi šeimos gydytoja iki šiol nenori pripažinti, kad suklydo ignoruodama visus moters skundus dėl pašlijusios sveikatos. Būtent dėl šios priežasties, po vėžio gydymo moteris nepabijojo ir pasirinko kitą šeimos gydytoją.
„Man nieko labiau nereikėjo, kaip paprasto žmogiško pokalbio, kuomet susėdus būtume pasikalbėjusios, jog visi žmonės klysta. Aš ir pati negalėjau pagalvoti, kad vidutinio amžiaus žmogų užklups senyvo amžiaus žmonių liga. Man tik to ir būtų užtekę, tačiau gydytoja priėmė kitą nuomonė, kad neva aš esu pati kalta ir nedrįsčiau jos kaltinti.
Būtent todėl ir teko mums išsiskirti, tad nepabijojau pasirinkti kitos šeimos gydytojos, nors maniau, kad kreivai žiūrės, jog vaikštau nuo vienos pas kitą. Pasirodo, kad niekas nežiūri kreivai, nes čia tas pats kas rinktis sukneles, taip ir gydytoją kitą gali pasirinkti“, – dabar šypsosi buvusiai šeimos gydytojai nuoskaudos nebejaučianti pašnekovė.
Niekaip nesulaukusi pagalbos ir nebegalėjusi pakęsti nuolatinių skausmų bei kitų nemalonių ligą lydėjusių simptomų, Reda nusprendė gydytis pati. Šiek tiek nusimanė apie medikamentus, nes juos matydavo pas savo močiutę, iš kurios paveldėjo ligą, todėl moteris į vaistininkus kreipėsi savarankiškai.
Taip Reda nuolatos vis vaikščiojo ir vaikščiojo pirkti įvairiausių medikamentų, iki kol vieną dieną ją pričiupo ne tik šeimos nariai, bet ir pati vaistininkė.
„Mūsų miestelis mažas, tad einant į vaistinę, eidavai vis pas tą patį žmogų. Būtent ji mane vieną kartą ir patvėrė, kad pernelyg dažnai kursuoju tų vaistų pirkti keliomis dėžutėmis. Ji man ir sakė, kad nebepirkčiau daugiau vaistų, o nueičiau pas šeimos gydytoją.
Jai tai pasakius, aš ir pravirkau, nes pas šeimos gydytoją buvau kelis kartus, tačiau vis išgirsdavau, kad man viskas gerai. Vaistininkė tik pakraipė galvą ir tiek, matyt, galvojo, kad esu visai jau kvaila. Paskui mano vaistų vartojimo problemą pastebėjo ir dukra, kuriai ir vyras pasiskundė, kad labai dažnai jau duodu ir duodu vis per savo vaistų stalčius, dienomis ir naktimis. Dukra mane vėliau labai rimtai ir pristabdė“, – pasakoja Reda.
Prireikė dviejų metų
Pas šeimos gydytoją moteris lankydavosi kas du ar kas tris mėnesius vis tikėdamasi, kad pavyks gauti siuntimą kreiptis pagalbos toliau. Dabar Reda juokiasi, kad tuo metu dažniau lankytis pas šeimos gydytoją ir reikalauti patikros neturėjo laiko ir pati, kadangi daug dirbo, o laisvu laiku namuose ir tortus kepdavo, ir manikiūrą moterims sutvarkydavo:
„Veiklų turėjau be galo daug, dukra net sakė, kuomet susirgau, kad Dievuliui niekaip nepavyko manęs sustabdyti, tai čia buvo vienas iš būdų apraminti mane. Visada galvodavau, kaip būtų smagu kokia savaitę pagulėti, nieko neveikti. Tai vėliau taip ir gavau „poilsio“ aštuonis mėnesius.“
Į visus moters vizitus kartu keliavo ir vyriausioji dukra, kuri tuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitete mokėsi slaugą. Kaip tik tuo metu Redos dukra mokėsi apie onkologiją, tad merginai ilgai netruko suprasti, kad visi kamuojantys mamą simptomai apibrėžia žarnyno vėžį, tačiau tokią įžvalgą ilgą laiką laikė sau.
„Vėliau man atsirado ir pieno netoleravimas, kartu ir pilvo pūtimas, padažnėjo tuštinimasis. Mačiau, kad ir išmatos pakito – pasidarė siauros ir labai gleivėtos. Pasakiau dukrai, kad nebegaliu valgyti pieno produktų, tai ji man taip gražiai atsakė, kad gal ir netoleruoju laktozės, tačiau būtų gerai pasidaryti bent jau tyrimus, prašyti siuntimo. Ėjau ir prašiau, nedavė, vėliau po mėnesio vėl nuėjau, padarė kraujo tyrimus, kurie buvo blogi, bet ir vėl siuntimo negavau.
Dukra net su gydytoja buvo apsipykusios, kad neva ji kišasi į jos paskirtą gydymą. Dukrai net buvo pasakyta replika, kad jeigu taip viską išmano, tegul gydo mane pati. Buvau gavusi paliepimą gerti geležį, tačiau dukrai pastebėjus, kiek nukritęs hemoglobinas, tai pasak jos, man reikėjo jau leisti ją, o ne gerti, nes dėl suvartojamo geležies kiekio atsirastų skrandyje erozijos. Galiausiai dukra pareiškė, kad jeigu negausiu pati siuntimo, tai ji grįš iš studijų ir pakėlusi triukšmą jėga paims siuntimą“, – pasakoja R. Lukoševičienė.
Tik atkaklumu ir dukros motyvacija Reda pagaliau gavo siuntimą nuvykti pasirodyti pas gastroenterologę. Deja, tačiau tam prireikė visų dviejų metų, per kuriuos liga tik plėtėsi.
„Reda, jūs gerai atrodote“
Moteris pasakoja, kad visą gyvenimą ją lydi viena ir ta pati frazė: „Reda, jūs gerai ir gražiai atrodote, jums nieko nėra, viskas puiku“. Šią frazę išgirsti teko ir iš gastroenterologės, kuri vėliau moteriai prasitarė, kad tik pamačiusi Redą iškart pagalvojo, kad atvyko dar viena laiba blondinė, kuri prisilaikė dietų, suskaudo pilvą ir atėjo ieškoti ligų.
„Specialistė gana griežtai manęs vis klausė, kas nutiko, kuo skundžiuosi. Aš jai vis pasakojau ir pasakojau, o vėliau paprašė manęs atsigulti ant kušetės ir parodyti savo pilvą. Porą kartų ji paspaudė man jį, liepė rengtis ir pranešė, kad registruos mane kolonoskopijai, nes užčiuopusi suprato, kad mano pilve didžiulis auglys.
Skubos tvarka gavau siuntimą tyrimui po dviejų savaičių. Prieš atvykdama pasidomėjau, kad procedūra bus nemaloni, skausminga, tačiau man viską padarė labai greitai. Galvojau, kad man taip greitai viską padarė, nes nieko nerado. Prisimenu, kaip paklausiau ar esu sveika, tačiau gydytojas atsakė: „Ne, jums – vėžys“.“
Reda pasakoja, kad tuo metu dar kartą perklausė, ar gydytojas įsitikinęs, nes negalėjo suprasti, ką neseniai išgirdo. Gydytojas pranešė, kad tokių auglių yra tekę matyti ne šimtą ir ne du, o vėžys Redos organizme yra plačiai pažengęs.
„Nepraradau sąmonės, tačiau dėl vaistų buvau vis dar apdujusi ir filmukas nutrūko galvoje. Prisimenu, kad jau apsirengusi sėdžiu koridoriuje ir matau, kad mano dukra stovi prie lango, nusisukusi nuo manęs ir suprantu, kad verkia, nes krūpčioja jos pečiai. Ištiesiau jai ranka, kad pašnekinčiau ją ir paklausiau, ar gerai supratau, man vėžys? Ji atsakė, kad taip, o aš tik paklausiau, ką dabar darysime“, – susigraudina pasakodama moteris.
Gydymas pro sukastus dantis
Sužinojus diagnozę Redai teko skubiai atlikti ir kitus tyrimus, kurie buvo skirti įsitikinti, jog bus galima atlikti operaciją. Gydytojai manė, kad moters organizme buvęs vėžys yra pažengęs, todėl baiminosi, kad pirmiausiai teks taikyti chemoterapiją, o tik po to operaciją. Laimei, tokie nuogąstavimai nepasitvirtino.
„Belaukiant operacijos mane ištiko nepraeinamumo priepuolis, kurio šeimos gydytoja taip pat nepažino, o pažino tik dukra. Nualpau darbe ir tiesiogine to žodžio prasme man neišėjo išsituštinti, todėl pradėjau vemti išmatomis. Skausmas buvo begalinis, todėl operaciją man nusprendė atlikti kuo skubiau, kad tai nepasikartotų antrą kartą, nes kitaip, plyšus žarnynui, būtų buvę daug mažiau šansų, kad viskas pavyks.“
Chirurgai R. Lukoševičienę operavo šešias valandas, o po savaitės praleistos ligoninėje, moteris buvo pristatyta reabilitacijai, po kurios sekė chemoterapija.
„Reabilitacijoje prabuvau 20 dienų, o po operacijos, chirurgams nustačius kelintos stadijos vėžys, tiksliai kalbėjausi, koks gydymas seks toliau. Gydytojas pranešė, jog neišsigąsčiau, tačiau prireiks dvylikos chemoterapijos kursų, kad būtų kuo didesnė garantija, kad gydymas suveiks.
Operacijos metu man pašalino didįjį auglį, o mikroskopiškai surankioti visų vėžinių ląstelių nebuvo įmanoma, todėl paskyrė chemoterapija, kuri užmuš viską, kas dar yra likę organizme. Auglių užuomazgos jau buvo atsiradusios ir plaučiuose, užsikrėtę limfmazgiai“, – pasakoja prisimindama baisiausias gyvenimo akimirkas Reda.
Moteris taip pat priduria, kad chirurgai įspėjo ne tik ją, tačiau ir jos dukras, kurios taip pat gali paveldėti šį geną. Pasak operavusio chirurgo, šis paveldėtas žarnyno vėžys turi polinkį jaunėti, tad jeigu juo sirgusi Redos močiutė buvo 70 metų, jos sūnus – 50, pati Reda buvo 42, tad jos dukroms tikimybė ir rizika atsiranda net būnant vos 30-ies.
„Susitikusi su chemoterapeute, sužinojau, kad kiekvieno vėžio gydymui yra daug skirtingų rūšių chemoterapijos kursų, todėl neretai ir šalutiniai poveikiai dėl to skiriasi. Man buvo paskirtas lašelinės lašinimas dvi paras ir taip viskas vykdavo kas dvi savaites. Po dviejų parų mane pasiimdavo į namus vyras, tai sakydavo, kad dar nuo Kauno iki Babtų visai gerai laikausi, o jau nuo jų, gerai, kad prisegtas saugos diržas, nes vis labiau susileidžiu.
Grįžus namo, po to kelias dienas, kaip aš sakau, vykdavo pagiriojimasis, nes nebuvo jėgų nei nusiprausti, nei dantų išsivalyti, guli ir bijai pajudėti, kad tik nepradėtum vemti. Buvau toje embriono būsenoje, kuris susisukęs žiūrėjo į vieną tašką“, – teigia Reda.
R. Lukoševičienė tikina, kad ne ką sunkiau visą tai išgyventi yra ir sergančiųjų artimiesiems. Moters vyras vis klausdavo, kodėl Reda nieko nesiskundžia ir tyli. Su tokia sunkia būsena pašnekovė taikstėsi ir vargo apie pusę metų, kadangi dėl gerų kraujo rodiklių, gydymo chemoterapija neteko atkelti.
„Buvau priėmusi egoistišką poziciją, kad jeigu pradėsiu skųstis, tai man tų jėgų bus dar mažiau, todėl tylėjau kantriai sukandusi dantis, nes maniau kad taip daug greičiau atsistatysiu. Vėliau po kelių parų ateidavo ir noras vis kažką užkąsti, tačiau viską gadino išsikraipęs skonių ir kvapų pojūtis. Iki pat dabar negaliu pažvelgti į žalius agurkus, kuriuos labai mėgau, vien nuo vaizdo pykina“, – juokiasi Reda.
Poezija ir skoniai iš kulinarinių televizijos laidų
Moteris dabar pasakodama šypsosi, kad visą laiką stiprybę teikė mintis, kad grįš į darbą. Net mokyklos direktorė žinodavo kada tiksliai kreiptis į Redą ir paskatinti ją grįžti bent porai dienų, kad ji galėtų bent jau prasiblaškyti ir vėliau vėl grįžti į biuletenį:
„Kiekvienam, kuris nežino, ko nori iš gyvenimo arba tikisi viską gauti dykai, iš pašalpų, reikėtų pasižiūrėti į žmones, kurie sirgo vėžiu ir kokiomis mintimis jie gyveno. Iki šiol prisimenu palatos drauges, kurių jau nebėra ir jų norą paprasčiausiai sugrįžti į darbą, būti vėl ta pačia savimi kaip iki ligos.“
Net ir būdama namuose, Reda aktyviai ruošėsi savo pamokoms, pirko įvairiausias knygeles skirtas vaikučių mokymui, domėjosi naujovėmis, kurios galės padėti specialiuosius poreikius turintiems vaikams.
„Be to, kai susergi, pasineši į visai kitą pusę, kuria niekada nesidomėjai. Man taip nutiko su poezija, nes kai susirgau, jos prisireikė staigiai. Taip pat, iš šono gali atrodyti keistai, tačiau laiką leisdavau prie kulinarijos laidų, iš kurių pajusdavau tą skonį, kvapą patiekalų, kuriais nebegaliu maitintis. Žiūrėdavau jas ir atrodydavo, kad prisimenu ir to pomidoro skonį, ir makaronų“, – teigia Reda, kuri šiomis dienomis džiaugiasi keturių metų ramybe, nuo tada, kai įveikė trečios stadijos žarnyno vėžį.
