Šios gražios šventės idėją prieš šešerius metus pasiūlė vaikų lopšelio-darželio „Rūta“ auklėtoja Kristina Surdokaitė. Jai į pagalbą noriai atėjo Aušra Kriškoviecienė – Lietuvos specialiosios olimpiados programos koordinatorė, Lietuvos masinio futbolo asociacija ir futbolo klubas „Žalgiris“.
Aušra žinojo daug organizacijų, kuriose ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai. Suvienijus jėgas buvo suorganizuota pirmoji šventė. Ją prisiminusi Aušra Kriškoviecienė sako, kad tuomet buvo justi, jog futbolininkai suglumę, ne vienas iš jų vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, matė pirmą kartą ir nežinojo, ką gali šie ypatingi vaikai. Tačiau vaikai savo entuziazmu padrąsino futbolininkus.
„Aš ir pati jaučiau nerimą: ar futbolininkai gebės vaikams padėti atlikti pratimus? O pratimus parenkame iš „Jaunųjų atletų“ programos, pagal kurią sportuoja specialiųjų poreikių turintys vaikai. Sportuodami jie lavina koordinaciją, mokosi spirti, mesti, gaudyti kamuolį. Daugelis specialiųjų poreikių turinčių vaikų tokių įgūdžių įgauna tik pradėję lankyti vaikų lopšelį ar darželį. Ši programa skirta vaikams nuo 2 iki 6 metų. Į šventę kviečiami ir truputį vyresni.“
Septynios stotelės ir daug šypsenų
Šiemet šventėje dalyvavo du vaikai, judantys neįgaliųjų vežimėliais, – iš vaikų lopšelio-darželio „Čiauškutis“ ir Palaimintojo Teofilio Matulionio gimnazijos. Aušra sako, kad buvo gera matyti, kaip spindėjo berniukų akys, kaip noriai jie priėmė futbolininkų pagalbą ir patys stengėsi sportuoti.
Į šventę atvyko vaikai iš 7 organizacijų, kiekvienai organizacijai buvo priskirti du arba trys futbolininkai. Šventės dalyviai turėjo įveikti septynias užduočių stoteles. Futbolininkai ir vaikai sukosi ratu – nuo vienos užduoties prie kitos. Vienoje iš stotelių vaikai žaidė futbolą, o sportininkai jiems padėjo. Sėdintieji vežimėliuose negali spardyti kamuolio, bet gali jį mesti. Taigi visi įsitraukė į veiklas, juokėsi, plojo. Buvo daug džiaugsmo ir vaikams, ir futbolininkams.
Futbolininkas Georgas Freidgeimas dalyvavo beveik visose ypatingose treniruotėse. Jis sakė, kad šios treniruotės reikalingos ir vaikams, ir patiems žaidėjams: „Kai drauge sportuojame, spardome kamuolį, aš ir pats pasijuntu vaiku, o kai matau, kaip vaikai džiaugiasi, gera ir man. Kas gali būti gražiau už vaiko šypseną? O vaikų negalios net nebepastebime. Tiesiog esame drauge, mums linksma, vaikai stengiasi sportuoti kiekvienas pagal savo galimybes.“
Siekti, kad informacija lengvai suprantama kalba būtų pateikiama visų valstybės ir savaivaldybių institucijų interneto svetainėse.
Sukurti internetinę svatainę, kur visa informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba.
Leisti laikraštį lengvai suprantama kalba.
Nėra būtinybės, informacija yra pakankamai prieinama visiems.
Tėveliai pamatė pokyčių
Ketverių metukų Nojus, turintis įvairiapusį raidos sutrikimą, tokioje šventėje dalyvavo pirmą kartą. Nojaus mama sako, kad ji net nustebo, netikėtai pamačiusi sūnelio džiaugsmą, azartą. Nojus mažai kalba, taria tik pavienius žodžius. Jis nenorėjo, kad futbolininkai jį imtų ant rankų, bet lakstė paskui kamuolį, džiūgavo. Berniukas lanko vaikų lopšelį-darželį Vilniuje. Į šventę jis atėjo su visa grupe, kurioje ugdomi specialiųjų poreikių turintys vaikai. O šis darželis – ilgametis „Futboliuko“ klubo dalyvis.
Devynmečio Miko, turinčio vidutinį raidos sutrikimą, tėtis Michailas iš toli stebėjo, kaip sūnus sportuoja, kaip jam padeda futbolininkai. Michailas buvo sužavėtas sportininkų entuziazmo, geranoriškumo. „Mano sūnus buvo pakylėtas, pradėjo dar entuziastingiau sportuoti“, – džiaugėsi jis.
Šioje sporto šventėje rezultatai nebuvo svarbūs: vaikai įtvirtino programose išmoktus pratimus, o svarbiausia – ištrūko iš įprastos aplinkos, bendravo vieni su kitais ir, žinoma, su futbolininkais. Vaikams be galo svarbu, kad futbolininkai juos pagiria, paskatina, kad visus apdovanoja. Tad iki kitos šventės – kitais metais. Šventės organizatorės jau planuoja naują susitikimą.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
